Filme "Aš už tave pakalbėsiu" išvysime skausmo ir kančios, bet kartu nepalaužiamo ryžto ir dvasinės stiprybės istoriją – disidento Algirdo Statkevičiaus istoriją. Ką reiškia dešimt metų laukti vyro, kalinamo specialiosios paskirties sovietų psichiatrijos ligoninėse, iš ekrano pasakos jo žmona Ona Statkevičienė.

Šios moters energijai, žavesiui ir aštriam protui laikas nepadarė įtakos. "Visada stengiausi mąstyti blaiviai ir racionaliai. Antraip būčiau išprotėjusi", – sako O.Statkevičienė. Buvusi pradinių klasių mokytoja filmo kūrėjams pasakojo apie tai, ką teko patirti vadinamojo tarybų liaudies priešo žmonai, auginusiai du vaikus ir nuolat kovojusiai už išlikimą.

Filme "Aš už tave pakalbėsiu", kuris pasakoja apie paskutinį KGB veiklos dešimtmetį Lietuvoje, be Algirdo ir Onos Statkevičių, savo prisiminimais dalijasi kiti garsūs Lietuvos disidentai – Julius Sasnauskas, Vytautas Skuodis, Zigfridas Jankauskas bei su KGB koloboravę asmenys – buvęs KGB operatyvinis darbuotojas Danas Arlauskas, buvęs KGB tardytojas Vytautas Urbonas.

– Pirmą kartą jūsų vyrą Algirdą suėmė 1956 m. Tuomet dar nebuvote susituokę, tačiau kai jį suėmė antrą kartą 1970 m., jau buvote sukurę šeimą, auginote dvi dukras. Kaip reagavote į Algirdo areštą, kokias emocijas tuomet išgyvenote, kaip įveikdavote įtampą?

– Mane paskyrė dirbti mokytoja į tą patį miestelį (Kamajus – aut. past.), kuriame Algirdas svetima pavarde prieš suėmimą dirbo gydytoju. Ten sužinojau, kad jis buvo suimtas, nuteistas 25 metams, ir tikrai negalvojau, kad kada nors jį dar susitiksiu. 1957 m. Algirdas grįžo į Kamajus susirinkti savo paliktų knygų ir mes vėl susitikome. Tekėdama žinojau, už ko išteku, ir nuo pirmos dienos širdyje jaučiau baimę, kurios, aišku, niekam neparodžiau. Bet aš žinojau, kad jis nenurims, jis yra taip sutvertas. Iki 1969 m. gyvenome gana ramiai. Mano baimės nepasitvirtino. Vyras buvo nepaprastai sąžiningas šeimai, rūpinosi viskuo. Kai sulaukiau dviejų dukrų, buvau be galo vyrui dėkinga, nes jis visus rūpesčius susikrovė ant savo pečių. Galbūt tai jau tada reiškė, kad vėliau aš jo turėsiu perimti jo rūpesčius. Savo vyrą labai mylėjau, jo negalima buvo nemylėti – puikus tėvas ir vyras, saugantis šeimą. Mes atsikraustėme į Vilnių, gavome butą, už kurį turėjome susimokėti. Mokytojams tuomet dalijo, ir mes gavome keturių kambarių butą. Sąlygos atrodė nuostabios – butas, geras darbas, dvi dukros. Atrodė – viskas puiku! Ir tada prasidėjo didžioji mano vyro veikla.

Iš pradžių tai būdavo lyg man nežinant. Atsirado draugų, skambučių, bet aš nieko nesakiau, nes, kaip minėjau, aš žinojau, už ko aš išteku. Man vieną dieną sergant, sugarmėjo į namus saugumiečiai – ir uniformuoti, ir ne. Visą dieną darė kratą ir surado daug jo popierių – jis tada rašė pirmąją savo knygą. Jį tą dieną išvežė, o aš bijojau įeiti į kambarį, kuriame jis su mergaitėmis atsisveikina. Bijojau prapliupti, nes man atodė, kad turiu likti tvirta.

Vyrui "diagnozavo" psichikos sutrikimą, motyvuodami tuo, kad žmogus, turintis gerą darbą, puikią šeimą, tvirtai stovintis ant kojų, ir vis tiek maištaujantis prieš esamą valstybinę santvarką, turi būti psichiškai nesveikas. Vyrą teisė uždarame teisme, kuriame išgirdau baisų nuosprendį – trėmimas į Černiachovskio specialios paskirties psichiatrijos ligoninę. Po kurio laiko su mažąją dukrele nuėjau pas vyriausiąjį psichiatrą į Vilniuje, Vasaros gatvėje, esančią ligoninę ir prašiau neišvežti mano vyro niekur iš Vilniaus. Jis tuomet pažadėjo ir savo pažadą ištesėjo. Po dvejų metų Algirdas grįžo ir įsidarbino greitojoje pagalboje, gerų žmonių dėka dokumentai apie jo invalidumą buvo sunaikinti iš karto jam išėjus į laisvę.