Apie teisingumo ministro kandidatūrą ir žemės ūkio ministro problemas pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su buvusiais Konstitucinio Teismo teisėjais: Mykolo Romerio universiteto teisės profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi ir Vilniaus universiteto teisės profesoriumi Egidijumi Šileikiu.

– Šiandien prezidentė paskelbė, kad neskirs į teisingumo ministrus advokato, kuris atstovavo koncernui „MG Baltic“ ir Prezidentės patarėjai D. Ulbinaitei bylose dėl to, kad jam gali kilti interesų konfliktas. Pone Šileiki, manote, tai svarus pagrindas neskirti G. Danėliaus į ministrus?

E. Šileikis: Manau, kad tai – politinis apsisprendimas. Čia teisiniai kriterijai yra antraeiliai. Gali būti ir asmeninė simpatija ar antipatija. Konstitucija nereikalauja, kad Seimas nustatytų kriterijus, kuriuos turi atitikti kandidatas į ministrus. Tokių kriterijų iki šiol nėra. Geriausia, kad tokių viešumoje išaiškėjusių konfliktų nebūtų. Jeigu būtų džentelmeniškai laikomasi etiketo, reali kandidatūra būtų iš anksto suderinama. Tokiu atveju mes net nesužinotume, kad yra kažkoks konstitucinis konfliktas tarp aukščiausių konstitucinio lygmens pareigūnų ar institucijų.

– Pone Sinkevičiau, kaip jūs vertinate tą faktą, kad neskyrimas aiškinamas interesų konfliktų, nors, kiek žinau, advokatas su atstovaujamu asmeniu nėra siejamas ir tapatinamas?

V. Sinkevičius: Prezidentė pakartojo tai, ką sakė pats kandidatas prieš kelis metus, kai jis buvo teikiamas į Generalinio prokuroro pavaduotojo postą. Tąkart kilo panašus šurmulys kaip dabar: ar galima teikti asmenį, kuris atstovauja privačioms verslo struktūroms, ypač tokiose jautriose bylose, kurios susijusios su politikų papirkimų. Tada jis atsisakė kandidatuoti, nes nenorėjo sudaryti prielaidų interpretacijoms, kad yra viešų ir privačių interesų konfliktas. Šiuo atveju prezidentė tik pakartojo kandidato žodžius ir turėjo tam visišką pagrindą.

– O tai, ką sako ponas Šileikis, kad visgi egzistuoja formalios ir neformalios procedūros. Apskritai kalbant apie normalų valdžių bendradarbiavimą, tokios situacijos į viešumą iš viso neturėtų iškilti, ar ne? Nesuderintos kandidatūros neturėtų būti teikiamos?

V. Sinkevičius: Taip ir turėjo būti. Aš nustebau, kai premjeras pasakė, kad jam prezidentės atmetimas buvo staigmena. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis greičiausiai iš anksto tos kandidatūros nederino. Jokia čia staigmena, kad kandidatūra buvo atmesta. Prezidentė negali būti tik notaras, kuris turi patvirtinti tai, ką premjeras atneša. Prezidentė turi teisę pasirinkti, turi teisę pareikšti savo reikalavimus ir šiuo atveju tie reikalavimai yra visiškai suprantami. Nereikia dabar prieš pastatyti, kad yra pažeidžiama teisinė valstybė, kad draudžiama dėl profesijos užimti ministro pareigas ir pan. Tiesiog norima išvengti situacijos, kai galima interpretuoti dėl privačių ir viešų interesų painiojimo. Aš visiškai pritariu kolegos Šileikio nuomonei, kad normalioje valstybėje, kur valdžios funkcionuoja siekdamos tų pačių visuomeniškai svarbių tikslų, tokių situacijų būti negali. Viskas turi būti suderinama politiniu lygmeniu iki viešai teikiant kandidatūrą.

E. Šileikis: Šiuo atveju nėra išleisto dekreto atmeti kandidatūrai – nėra ką užginčyti. Tai yra žodinis aktas, kuriuo atmetama dviejų institucijų valios suderinimo galimybė. Kaip ir sakiau, tai visiškai politinis žingsnis. Bet noriu pasakyti du dalykus. Pirma, advokatūros įstatymas vienareikšmiškai įtvirtina, kad advokatas negali būti tapatinamas su savo klientu. Tai, kad kartą gyvenime ar dešimt metų gyniau Jonaitį, Petraitį nereiškia, kad visą gyvenimą aš galiu būti oficialiai vadinamas „tuo Jonaičio advokatu“. Tai yra esminiai teisinės valstybės postulatai. Kitas dalykas, kai aš buvau teisės studentas, man dėstė tarptautinės teisės profesorius, tuometinis teisingumo ministras Pranas Kūris. Jis buvo savotiškas teisininko profesijos pabaigos ar apogėjaus įsikūnijimas. Atrodė, štai – dirbk tokį profesinį darbą, kad galbūt karjeros pabaigoje taptum teisingumo ministru. O žiūrėkit, kokia dabar situacija? Rasti teisingumo ministrą yra žymiai sunkiau negu jį išlaikyti. Jau kiek laiko tai yra vakancinė vieta. Ir turbūt jeigu atliktumėte tokių solidžių teisininkų apklausą, bijau, kad rezultatai būtų liūdni. Didelis klausimas, ar būti teisingumo ministru yra šiandienos teisininko idealas Lietuvoje. Kas padaryta su teisingumo ministro įsivaizdavimu? Tai ir mūsų „nuopelnas“ – daug reikalaujame, labai lengvai šaliname iš ministro posto, rinkėjai neina balsuoti ir t.t.

– Jūs palietėte iš tiesų gerą kampą, nebuvau apie jį susimąstęs. Pone Sinkevičiau, turbūt skausmingai teisininkų bendruomenei atrodo ta teisingumo ministro posto devalvacija?

V. Sinkevičius: Apskritai galime kalbėti apie dabar esantį tokį lengvą ar bent palengvėjusį požiūrį į teisę, į teisės viršenybę, pagarbą teisei. Kai net teisininkai užmiršta, kad jie pirmiausiai yra teisininkai ir tampa pirmiausiai politikais, tai turime tokią situaciją, kokią turime.

Vytautas Sinkevičius (V.Skaraičio/BFL nuotr.)

– Kalbant apie žemės ūkio ministro galimą atsistatydinimą, kaip vertinti tai, kad Ministras Pirmininkas po prezidentės raginimo nutarė laukti FNTT sprendimo dėl galimo baudžiamojo persekiojimo, nepriimdamas politinio sprendimo? Ar čia nėra suplakami visiškai skirtingi dalykai, pone Šileiki?

E. Šileikis: Man šiuo atveju svarbiausia Konstitucinio Teismo (KT) pozicija dėl ūkininkavimo – ar gali politikas ūkininkauti. Dar 2005 m. Seimo narys A. Salamakinas KT paprašė išaiškinti, ar Seimo narys gali būti ūkininku ar ūkininko partneriu. Tąkart teismas labai subtiliai atsakė, kad Konstitucijos tekste nėra formuluotės ūkininkas, kad tai yra įstatymų formuluotės. Buvo pasakyta, ūkininkavimas – išskirtinė veikla. Klausimas, ar pelno gavimas yra jau kriterijus, kad ūkininkavimas peraugo į verslą. „Vien pelno gavimas iš ūkininkavimo, kaip specifinės veiklos, nereiškia, kad ši veikla yra peraugusi į verslą“ – taip parašyta KT išaiškinime. Bet, žinoma, ūkininkavimas gali būti peraugęs į verslą, jeigu pajamos labai didelės, ūkis labai stambus ir t.t. B. Markausko atveju svarbu, ar buvo sąžiningas ekonominis aktyvumas, ar jis buvo nuoširdus, ar būdingas regionui ir t.t. Šioje istorijoje svarbios yra detalės. Ir, sakau, pašalinti ministrą iš posto kur kas lengviau, nei po to jį rasti. Siūlyčiau neskubėti.

Pašalinti ministrą iš posto kur kas lengviau, nei po to jį rasti.

– Pone Sinkevičiau, ar, jūsų nuomone, teisinga ir teisėta laukti teisėsaugos institucijų sprendimo? Nes, suprask, jeigu baudžiamojo persekiojimo nėra, tai viskas gerai.

V. Sinkevičius: Šiuo atveju vėl turėtume pažiūrėti į kelis Konstitucijos straipsnius. Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad nei ministras, nei Seimo narys negali dirbti privačioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Jeigu šis asmuo yra įmonės savininkas, bendraturtis, akcininkas – jis vis tiek negali dirbti toje įmonėje, negali jai atstovauti. Ir nesvarbu, ar gauni už tai atlyginimą, ar negauni. Kitaip tariant, KT sako: absoliutus draudimas dirbti privačioje įmonėje. Ūkininkavimas buvo minimas ir 2011 m. išaiškinime. Ten buvo pasakyta aiškiai: jeigu ūkininkavimas perauga į verslą, tai prieštarauja Konstitucijai. Dabar turime situaciją, kad formaliai ūkis perleistas, bet tas žmogus, šiuo atveju – mama, sako, kad viską tvarko ministras. Dėl ko dabar kyla konfliktas tarp prezidentės ir vyriausybės? Prezidentė kelia Konstitucinį klausimą: ar laikomasi Konstitucijos, ar ne. Jai atsakoma, kad tai yra šeimos reikalas, ir visas ginčas paverčiamas instituciniu ginču.

– Pone Šileiki, ką reiškia atsakymo laukimas iš baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos? Juk tie atsakymai taip pat nieko iš esmės neatsakytų, nes tik teismas priima galutinį sprendimą. Jeigu kažkas pradės ikiteisminį tyrimą, tai tikrai nebus pagrindas niekam. Ar ne?

E. Šileikis: Galbūt aš neteisus, bet kiek pamenu prezidentės reakciją, ji nekalbėjo apie teisinį ir konstitucinį vertinimą. Ji pažymėjo, kad ministras politiškai ir morališkai pakibo ore. Šiame kontekste reikia atsargiai su morale, ypač ūkininkavimo kontekste. Juk KT pabrėžė, kad ūkininkavimui būdinga išskirtinė specifika. Gerb. Sinkevičiau, tai ne įmonė, tai – ūkininko ūkis. Nežinau, ar ūkininkavimas yra verslas. Tai taip pat priklauso nuo konteksto: kiek pieno pieninei jūs pateiksite? Ar pieną naudojate tik sau, ar dar kokį bidonėlį parduosit? KT išaiškino, kad konstituciniai draudimai Seimo nariui nereiškia, kad Seimo narys negali turėti nuosavybės teise jam priklausančio turto, leidžiama jį valdyti ir netgi sudaryti su tuo valdymu susijusius sandorius. Ne bet kokių pajamų gavimas reiškia, kad jau yra pereita į verslą. Šioje istorijoje man trūksta duomenų, kad būtų galima vertinti konstituciškai. O kalbant apie moralumą, kai tik iškeliamas moralumo klausimas, aš iš karto atsimenu Lietuvos banko vadovo pasakymą, kad moralumas – ne šio šimtmečio dimensija. Teisėtumas yra šio šimtmečio dimensija. Sutinku, kad politikoje moralumas yra svarbus, bet sakyti, kad ministras yra nemoralus, gobšus ir siekė tik sau naudos, ir dėl to jį reikia atleisti – irgi vienpusiška.