Karališkas pomėgis

Ar ne smagus sutapimas, kad pinikai, pinti mazgine technika, kuri taip pakerėjo Ramunę, XVIII–XIX a. buvo ypač populiari Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystėje, kurią tuo metu valdė karalienė Viktorija.

Dar šimtmečiu anksčiau Anglijos karalienė Marija vedė pinikų pynimo pamokas savo damoms ir šia mazgine technika dekoravo rūmų staltieses, užuolaidas ir lovų užtiesalus.

Kodėl akcentuojame Angliją, jei ankstyvosios pinikų ištakos siejamos su XIII a. arabų kraštų austais kilimais ir gobelenais?

„Todėl, – aiškina Kaune gimusi ir augusi 49-erių pašnekovė, – kad ieškodami darbo mudu su vyru net septyniolika metų praleidome būtent Anglijos sostinėje.“

Ėmė kankinti ilgesys

Ramunė pasakoja, kad ieškoti darbo su pirmąja emigrantų banga iš pradžių išvyko jos vyras Saulius. Supratusi, kad norėdama išsaugoti šeimą paskui vyrą turi keliauti ir ji, kaunietė susirinko vaikus, pasivadino mamą ir visi išdundėjo į Londoną.

Dukrai Miglei tuomet buvo dešimt metų, sūnui Martynui – septyneri. Vaikai greitai adaptavosi daugiakultūrėje Londono aplinkoje, o štai suaugusiesiems prireikė daugiau laiko.

„Jei atvirai, nebuvo sunku palikti Lietuvą, nes per dešimt metų, kiek buvome vedę, mudu su vyru nieko čia neužgyvenome“, – atvirauja Ramunė, su vaikais gyvenusi pas vyro mamą.

Anglijoje šeima vos per porą metų atsistojo ant kojų – pasiėmė paskolą, įsigijo namą. Galimybės ten buvo kur kas didesnės.

„Galvojome, kad Anglija visam laikui liks mūsų namais – gerai ten buvo. Tačiau bėgant metams supratome, kad mūsų šaknys – Lietuvoje, ėmė kankinti gimtinės ilgesys. Be to, panašiu metu daug lietuvių ėmė grįžti namo – ir jaunos šeimos su vaikučiais, ir vyresnės poros. Ten pasilikę mūsų draugai taip pat nori grįžti. Gal toks laikmetis?“ – spėlioja pašnekovė, su šeima gyvenusi tokioje Londono dalyje, kur emigrantai buvo visi.

Daugiausiai, sako, bendraudavo su tautiečiais. Su kai kuriais, likusiais Londone, iki šiol palaiko draugiškus ryšius.

Išsipildymas: septyniolika metų Londone dirbusi tai, ką reikėjo, grįžusi į Lietuvą R. Lekavičienė ėmėsi to, kas miela širdžiai, – pinti pinikus. / R. Lekavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Atrado pinikus

Iš prigimties kūrybinga Ramunė Lietuvoje buvo įgijusi buhalterės išsilavinimą, bet Londone pradėjo nuo darbų, nuo kurių pradeda dauguma emigrantų. Iš pradžių dirbo viešbutyje, paskui baigė koledžą ir kurį laiką dirbo kirpėja. Vėliau, įgijusi reikiamą kvalifikaciją, prižiūrėjo senelius jų namuose.

„Grįžusi į Lietuvą norėjau rasti užsiėmimą, kuris man būtų ir darbas, ir malonumas“, – aiškina moteris, šiuo metu gyvenanti Kaune, nuosavame name, ir visą savo laiką skirianti veiklai, kurią socialiniuose tinkluose pavadino „Rame Craft“ vardu.

Administruoti puslapį, generuoti idėjas, kelti nuotraukas, užsiimti reklama jai padeda dukra Miglė, po meno istorijos magistro studijų likusi gyventi Italijoje.

Ramunė tikisi, kad laikui bėgant, jos įdirbiui tobulėjant ir plečiantis pinikų technika sukurtų daiktų gerbėjų ratui, ši veikla jai taps ne tik hobiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu.

„Turtų iš to tikrai nesusikrausiu, bet man jų ir nereikia, – tikina kūrybininkė ir priduria: – Svarbiau, kad ilgus metus dirbus tai, ką reikia, pagaliau galiu imtis sau malonios veiklos.“

R. Lekavičienė išsinuomojo ir pritaikė darbui nedideles patalpas šalia namų. Ten rasime ir kablių, įsuktų į lubas, skirtų rišamiems krėslams kabinti, ir pakabų sienų dekoracijoms, ir stovų užuolaidoms ar net manekenų.

Mazgine technika pinamų grožybių asortimentas labai platus: nuo sienų papuošalų, gėlių vazonų, rankinių, drabužių iki kūdikių lovyčių, iškylos kėdžių, dekoratyvinių lauko skėčių, hamakų.

Universali: Ramunė puikiai įrodė, kad pinikų technika tinka ne tik baldams ar interjero detalėms, bet ir stilingiems drabužiams. / R. Lekavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybos iššūkiai

Beje, prakalbus apie hamakus, Ramunė mini intriguojantį faktą apie piratus. Pasirodo, XIX a. britų ir amerikiečių jūreiviai hamakus gamindavo naudodami būtent tą pačią pinikų techniką, o patį procesą vadino kvadratiniu mazgu – pagal mazgą, kurį dažniausiai naudodavo.

Laivuose kiekvienas virvės galas turėjo būti kur nors gerai pritvirtintas. Kaip jį pritvirtinti, jei ne pririšti mazgu?! Užtai mazgai buvo naudojami burėms tvirtinti, kroviniams pakrauti ir t. t. Įdomiausia, kad laisvu metu jūrininkai treniravo savo rankas rišdami dekoratyvinius mazgus ir gamindami tokius meniškus dirbinius, kaip hamakai, diržai ar kepurės, kurie sulaukdavo didelio populiarumo krante. Taip, anot Ramunės, pinikų technika rišti dirbiniai pasklido po visą pasaulį.

Pašnekovė juokiasi, kad pati juos pastebėjo internete, – tikrai nepirko iš piratų. Pabandė pinti – patiko. Nupynusi keletą sienų dekoracijų suprato, kad jai neįdomu daryti tą patį, – norisi iššūkių. Todėl labai nudžiugo, kai draugės dukra paprašė iš plonų virvelių nupinti suknelę ir paplūdimio kostiumėlį. Užsakymą įvykdė! Kai internete žvilgsnis užkliuvo už gražios vaikiškos lovytės, padarė ir ją: rėmus apipynė mazgų raštais ir ėmė laukti kūdikio, kuriam ji bus skirta.

Grįžusi į Lietuvą norėjau rasti užsiėmimą, kuris man būtų ir darbas, ir malonumas.

Vienas naujausių jos kūrybos iššūkių – elegantiškas, beveik kaip iš karalienės Viktorijos laikų skėtis nuo saulės.

Mokosi iš interneto

„Pirmas pinikų technikos pamokas ėmiau iš interneto. Jutube žiūrėjau vaizdo įrašus, kaip tuos mazgus rišti. Bandžiau, kokios sudėties ir kokio storumo virvelės tiks vienam ar kitam gaminiui“, – prisimena pradžią Ramunė.

Pati turėjo atrasti, kad gražiausi dirbiniai išeina naudojant 3–4 mm storio virveles. Vienas pirko Lietuvoje, kitas siuntėsi iš užsienio. Virvelių siūlai irgi kiekvienam dirbiniui turi būti skirtingi. Jei drabužis – maloniau prie kūno limpa medvilnė, jei baldas ir reikia stiprumo – poliesteris. Jei pina suknelę, ima plonesnes, jei tvirtą krėslą – storesnes virveles. Pirštai? Aišku, kad kenčia ir nuolat apklijuoti pleistrais, nes trinasi į virvę ir, kaip tyčia, – visada per tą pačią vietą.

„Kai išmoksti rišti pagrindinius mazgus – tada jau ir kūryba gali užsiimti. Tik iš pradžių atrodo labai painu ir sudėtinga, o po kiek laiko viskas jau einasi savaime“, – dalijasi Ramunė, nuolat ieškanti naujų pinikų idėjų.

Pirmasis Ramunės dirbinys – užuolaida, skirianti kambarius vieną nuo kito. Moteris sako, kad šiandien išgyvena tikrą pakilimą, nes pradeda kurti savo naujus namus ir nori juos išpuošti boho stiliumi, kuriam būdingos pinikų tecnnika pintos interjero detalės.

Boho: tie, kurie neabejingi bohemiškam interjero stiliui, tikrai įvertins šį kaunietės darbą. / R. Lekavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Bendradarbiauja su dukra

Paklausta, iš ko Ramunė paveldėjo kūrybiškumo geną, ji mini savo močiutę – su ja paauglystėje augo viename kambaryje.

„Mano močiutė buvo siuvėja. Ji ne tik siuvo, bet ir mezgė, siuvinėjo, piešė, net drožinėjo. Žodžiu, buvo tikra menininkė. Iš jos daug ko išmokau. Tačiau emigracijoje ne tas rūpėjo. Svarbiausia buvo šeima, vaikai, darbai, o rankdarbiai nuplaukė į šoną“, – juokiasi R. Lekavičienė ir priduria, kad šiandien, kai vaikai jau užauginti (dukrai Miglei – 29-eri, sūnui Martynui – 26-eri), ji gali atsipūsti ir visą laisvą laiką skirti kūrybai.

Daug gerų žodžių Ramunė skiria savo dukrai. Be jos palaiminimo nė viena mamos dirbinio nuotrauka nepasiekia socialinių tinklų. „Ji savo jaunatviškomis akimis geriau mato, kas ir kaip, t. y. pataria, kokius daiktus galėčiau pinti. Dabar ne aš jai, o ji man užduočių duoda“, – šypsosi auksarankė.

Paklausta, ką veikia jos sūnus, atvirauja, kad Martynas nusprendė pasilikti Anglijoje, kaip, beje, ir jos 70-metė mama. Ten jai visos socialinės garantijos, pensija ir draugės lietuvės. Kodėl nusprendė grįžti Ramunė su vyru?

„Darbų jau ir Lietuvoje kas nori gali rasti, – aiškina ji. – Be to, Kaunas tapo labai europietiškas – gražus, žalias.“

Sugrįždavo į jį Lekavičių šeima atostogauti – tikrai nebuvo praradę ryšio su gimtine. Tačiau trūko gamtos, žalumos, o metams bėgant ir ramybės. Kaunas, palyginti su Londonu, – labai ramus miestas.

Unikali: rankų darbo rankinė – unikalus aksesuaras, sukuriantis tobulą harmoniją tarp bohemiškos estetikos ir natūralios elegancijos. / R. Lekavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Gėrisi, bet pirkti neskuba

Ne tik Kaunas žavi buvusią emigrantę – Ramunė giria ir kitus Lietuvos miestus. Septyniolika metų Londone praleidusi kaunietė jau spėjo su savo dirbiniais apvažiuoti visą Lietuvą – dalyvavo amatininkų mugėse.

„Vyresnio amžiaus moterys dažnai prieina ir sako, kad pačios jaunystėje taip pynė. Daug žmonių gėrisi, giria, bet pirkti per daug nepuola – nebent už dyką kas duotų…“ – ironizuoja kūrėja ir sako, kad žmonės per mažai dar vertina rankų darbą.

Vertinti reikėtų ne tik jį, bet ir pagal specialų užsakymą staliaus gamintus medinius priedus – rėmą lovytei, metalinius lankus krėslams ir pan. Dar – ilgas valandas, sumazgytų virvelių kilometrus, iki kraujo pratrintus pirštus…

Ilgiausiai iki šiol gamintas kūrinys – karališkas supamasis krėslas. Net pačią karalienę Viktoriją į tokį nebūtų gėda sodinti. Jam rišo mazgelius, derino raštus beveik visą mėnesį. Aišku, neplušo nuo ryto iki vakaro, nes rišant mazgus ilgą laiką paskausta nugarą. Iš pradžių dirba stovėdama, paskui sėdėdama, galiausiai net ir klūpomis, susirietusi, kad tik patogiau prieiti būtų.

Ar sunku įvertinti savo kūrybą? Ramunė sako, kad užsakymų kol kas turėjo tik kelis, bet savo darbą vertina adekvačiai – savęs nenuskriaudžia.

Anot jos, pinti pinikus galėtų kiekvienas. Svarbiausia išmokti kelis pagrindinius mazgus, o jau paskui iš jų prasideda individuali kūryba, improvizacijos. Vasara jau baigiasi, bet eilėje dar laukia užuolaida lauko pavėsinei.