Veikė anksčiau už vyrus

1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos valstybės taryba, vadovaujama A.Smetonos, Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu įtvirtino moterų teisę rinkti ir būti renkamoms. Mat 1918 m. laikinojoje Lietuvos Konstitucijoje ši teisė, kaip parodė praktika, buvo formali. Tad moterys ėmė aktyviai ruoštis rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Beje, teisę balsuoti ir būti išrinktoms Lietuva suteikė moterims anksčiau nei, pavyzdžiui, JAV (1920 m.), Prancūzija (1945 m.) ar Šveicarija (1971 m.).

Lietuvos moterų judėjimo istoriją tyrinėjanti Vilniaus universiteto Kauno fakulteto istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė priminė, kad lietuvės moterys, anksčiau nei vyrai – jau XIX a. būrėsi į savanoriškas labdaringas ir švietėjiškas organizacijas.

Įvykis: anot prof. dr. V.Jurėnienės, moterų dalyvavimas politikoje 1920 m. buvo ne tik negirdėtas reiškinys Europoje, bet ir lūžis visuomenės raidoje. Edgaro Kurausko nuotr.

Pirmą tokią moterišką organizaciją neturtingiems moksleiviams šelpti "Žiburėlis" 1893 m. įsteigė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su drauge Jadvyga Juškyte-Širše. Tai buvo pirmas rimtas moterų žingsnis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo link, nes būtent "Žiburėlis" padėjo baigti mokslus ne vienam Vasario 16-osios akto signatarui.

Antras žingsnis, atvedęs į Steigiamąjį Seimą – moterų stojimas į socialdemokratų, o vėliau – į Lietuvos demokratų, krikščionių-demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungą. Šių partijų narėmis dažniausiai tapdavo išsilavinusios, aktyviai dalyvaujančios visuomeninėje veikloje moterys ir merginos.

Vienos veikliausių moterų

Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos aštuonios moterys, kurios sudarė neoficialią moterų frakciją. Tarp jų buvo ir Moterų sąjungos (ji nebuvo tokia populiari ir stipri organizacija kaip Moterų katalikių organizacija) atstovė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, vadovavusi Steigiamojo Seimo laikinajam prezidiumui.

Beje, Moterų sąjunga pateko į Steigiamąjį Seimą, eidama drauge su Lietuvos demokratų partija, o G.Petkevičaitė-Bitė buvo įrašyta į minėtos partijos kandidatų sąrašo pirmąjį penketuką. Tai buvo labai aukštas jos asmenybės ir veiklos įvertinimas. Būtent Bitė dirbo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, 1907 m. vadovavo moterų jėgą įvertinusių kunigų Kaune organizuotam Lietuvos moterų pirmajam suvažiavimui, 1908 m. kalbėjo visos Rusijos moterų suvažiavime, o 1912 m. atstovavo Lietuvai Vakarų Europos moterų organizacijose.

"Daugiausia moterų į Steigiamąjį Seimą pateko iš Lietuvos katalikių moterų organizacijos, įsikūrusios 1908 m. Ši itin gausi moterų organizacija veikė išvien su Lietuvos krikščionių-demokratų (krikdemų) partija, o jos narė mokytoja Magdalena Draugelytė-Galdikienė, dirbusi "Saulės" draugijos gimnazijoje, net tapo krikdemų partijos Centro komiteto nare. Beje, anuometis partijos lyderis Mykolas Krupavičius savo prisiminimuose apie rinkimus į Steigiamąjį Seimą rašė, kad, M.Galdikienei stojus sakyti kalbą, visi nuščiūdavo, visų pirma, todėl, kad buvo neįprasta klausyti moters kalbų, o antra – ji kalbėjo labai aiškiai, įtaigiai, dalykiškai ir kartu gražiai", – sakė prof. dr. V.Jurėnienė.

Steigiamojo Seimo darbo periodu (1920–1922 m.) minėta moterų organizacija gaudavo didelę valstybės paramą savo didžiuliam mokyklų, vaikų lopšelių, prieglaudų ir pan. įstaigų tinklui valdyti, labdarai. Šioje veikloje dalyvavo net 40 tūkst. šios organizacijos narių. Tai buvo milžiniška jėga, kurios plati veikla atnešė tokią pat milžinišką naudą Lietuvai.

Išskirtinis Seimas

Steigiamasis Seimas rinkosi į pirmąjį posėdį Kauno miesto teatre 1920 m. gegužės 15-ąją. Prezidentas A.Smetona, atidarydamas pirmąjį posėdį, pasveikino tautos išrinktuosius buvusios laikinosios Lietuvos valdžios vardu ir pavadino šią dieną prakilnia visai tautai. Jo laikinajam prezidiumui vadovavo G.Petkevičaitė-Bitė, o sekretoriavo Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Tai buvo netikėta Europai ir pasauliui.

Tai buvo vienas jauniausių, sąžiningiausių ir aktyviausių Seimų Lietuvoje. Jo dauguma buvo labai išsilavinusi, gebėjusi tarpusavyje sutarti ir susitarti, įstatymais sutvirtinusi mūsų valstybės pamatus.

"Tai buvo vienas jauniausių, sąžiningiausių ir aktyviausių Seimų Lietuvoje. Jo dauguma buvo labai išsilavinusi, gebėjusi tarpusavyje sutarti ir susitarti, įstatymais sutvirtinusi mūsų valstybės pamatus. Tokio Seimo, kurio laikinajame prezidiume dirbtų net dvi moterys, daugiau niekada nebuvo, – patikino pašnekovė. – Ir to meto pokarinėje Europoje aš nežinau nė vienos atkurtos valstybės, kurios Steigiamojo Seimo plenariniam posėdžiui vadovautų moterys."

Anot istorikės, Lietuvoje anuomet susiklostė tam palankios istorinės aplinkybės: Steigiamojo Seimo statute buvo numatyta, kad pirmąjį plenarinį posėdį veda vyriausias amžiumi Seimo narys. Tuo metu tai buvo žydų atstovas Nachmanas Rachmilevičius, bet jis nemokėjo lietuviškai. "Todėl pagal Steigiamojo Seimo statutą A.Smetona pavedė pirmininkauti posėdžiui antrai pagal amžių G.Petkevičaitei-Bitei (59 metų). Radosi ir dar viena palanki istorinė aplinkybė dirbti Steigiamojo Seimo prezidiume kitai moteriai. Mat sekretoriauti turėjo jauniausias  Seimo narys – Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Matulaitis, kuris užleido sekretoriaus vietą 24 metų mokytojai O.Muraškaitei-Račiukaitienei. Matyt, jaunuoliui gal neatrodė didelė garbė sekretoriauti. Beje, jis tais pačiais metais žuvo nepriklausomybės kovose", – sakė pašnekovė.

Tačiau visai nesvarbu, kad moterys vadovavo tik laikinajam Steigiamojo Seimo prezidiumui. Svarbu demokratinis anuometinio politinio elito požiūris į visuomenės išrinktus atstovus.

Įtakos turėjo Smetonos?

"Manau, kad dviejų moterų atsiradimą Steigiamojo Seimo laikinajame prezidiume galima paaiškinti dar ir tuo, kad Lietuvos prezidentas A.Smetona tokiu būdu galėjo grąžinti skolą moterų judėjimui, kai netesėjo duoto pažado 1918 m. vasario 17-ąją įtraukti moterų atstoves į Valstybės Tarybą. Priminsiu, kad 1918 m. vasario 17-ąją, po Lietuvos valstybės Nepriklausomybės Akto paskelbimo, Kaune įvyko pirmoji moterų protesto akcija. Joje dalyvavo tūkstantinė minia. Akcijos metu buvo priimta peticija, reikalavusi įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą. Tuometinis Lietuvos tarybos prezidiumo pirmininkas A.Smetona moterų delegacijos atstovėms pažadėjo spręsti problemą, tačiau dėl susidariusių tarptautinių istorinių aplinkybių to nepadarė. Tad pirmasis Steigiamojo Seimo plenarinis posėdis buvo puiki proga A.Smetonai ištaisyti tą skaudžią moterų judėjimui klaidą. Bet tai tik mano asmeninė prielaida, nes neradau jokio ją patvirtinančio dokumento, jokio įrašo prisiminimuose ar kituose šaltiniuose", – pripažino prof. dr. V.Jurėnienė.

Negalime atmesti ir stiprios Sofijos Smetonienės asmenybės įtakos savo vyrui. Juk jai teko 1918–1919 m. bendrauti ir gyventi šalia savo sesers Jadvygos Chodakauskaitės. Pastarajai Lietuvos Taryba buvo patikėjusi prie Lietuvos atstovybės Berne (Šveicarija) įsteigti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą.

"Sofija, iš arti stebėdama europinį gyvenimą, patardavo laiškuose A.Smetonai įvairiais klausimais. Tai gal ji turėjo tvirtą nuomonę ir apie moteris Steigiamajame Seime?" – retoriškai klausė prof. dr. V.Jurėnienė, kartu pabrėžusi, kad kaimyninės valstybės labai aukštai vertino tokį Lietuvos dėmesį moterims, patikėjusi joms vadovauti Steigiamojo Seimo prezidiumui. Tai buvo vienas įdomiausių, netikėčiausių įvykių to meto Europoje, kurioje vyravo tradicinis požiūris į moters vietą visuomenėje: šeima, vaikai, Bažnyčia. Tas požiūris iš dalies pasitvirtino ir mūsų Steigiamojo Seimo darbe.

Eilė: rinkimų į Steigiamąjį Seimą akimirka Radviliškyje, 1920 m. balandžio 14–15 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Neleido ginti tėvynės

Steigiamajame Seime moterys labai aktyviai kėlė problemas ir gynė siūlomus būdus joms spręsti. Pavyzdžiui, katalikių moterų judėjimo atstovės siūlė Lietuvos Konstitucijos projekte įtvirtinti moterų teisę ginti tėvynę.

Pasak prof. dr. V.Jurėnienės, moterys tuo siekė dalyvauti kariuomenės medicinos, sanitarijos ir kitos panašiose tarnybos. Juolab kad moterų buvo ir 1919 m. įkurtoje Lietuvos šaulių sąjungoje, moterys siuntė nepriklausomybės kovų frontuose kovojusiems kariams megztų namuose kojinių, pirštinių, siūtų baltinių, parūpindavo maisto, rinko pinigus, o, pavyzdžiui, Sofija Čiurlionienė pati vyko pas karius ir sakė jiems ugningas kalbas. Tad mūsų prosenelės gerai suvokė moterų vietą ir vaidmenį kariuomenėje, tačiau Steigiamajame Seime į tai nebuvo atsižvelgta.

Buvo atmestas ir moterų pasiūlytas sausas įstatymas. Moterys norėjo, kad valstybė suteiktų teisę valsčiams uždrausti atidarinėti smukles. Krikščionės demokratės siekė uždrausti arba normuoti svaiginamųjų gėrimų pardavimą, nes Lietuvoje buvo plačiai girtaujama, varoma naminė degtinė. Tuo metu visa Europa bruzdėjo prieš alkoholio gamybą ir pardavimą, o JAV prievarta išblaivinti amerikiečius siekė jau nuo 1919 m. Vis dėlto moterų reikalavimas dėl alkoholio uždraudimo sulaukė šiokio tokio atgarsio – jų pasiūlytame ir Steigiamojo Seimo priimtame Privalomojo pradinio švietimo įstatyme buvo įrašyta apie privalomą alkoholio žalos žmogui kursą.

Šeimos politika

Negalima pamiršti aktyvios Felicijos Bortkevičienės veiklos Steigiamajame Seime, į kurį ji pateko pagal Lietuvos demokratų partijos sąrašą, kai iš Seimo dėl sveikatos pasitraukė Bitė. Tai F.Bortkevičienės ir Emilijos Spudaitės-Gvildienė pasiūlymu 1922 m. buvo priimtas Ligonių kasų įstatymas. Jis buvo būtinas, nes moterys pradėjo dirbti, ir joms reikėjo įstatymiškai suteikti tokias pat, kaip ir vyrams, garantijas sveikatos srityje. Šiuo įstatymu buvo siekiama įtvirtinti ir motinystės apsaugą dirbančioms moterims.

E.Gvildienė pasiūlė moterų gimdymo atostogas pratęsti iki aštuonių savaičių ir išbraukti reikalavimą moterims iki gimdymo šešis mėnesius priklausyti Ligonių kasoms.

Prof. dr. V.Jurėnienės nuomone, M.Galdikienė iškėlė labai svarbius ir aktualius iki šių dienų siekius: motinos ir moters darbą šeimoje prilyginti vyro darbui darbe, įtvirtinti lyčių lygiavertiškumo šeimoje principą. Deja, šie ir panašūs šeimos politikos klausimai nebuvo išspręsti, nors moterys juos labai aktualizavo. Įdomu, kad pastarąsias problemas JAV moterys iškėlė tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje.

Steigiamajame Seime moterys reikalavo pataisyti ir nuo caro laikų (1836 m.) Lietuvoje veikusius Civilinių įstatymų straipsnius. Tad buvo įstatymu apibrėžtos tėvų pareigos vaikams, reglamentuotas vaikų išsilavinimas. Vaikų pareigos tėvams nebuvo aptartos. Šis įstatymas buvo pažangus, tačiau negarantavo abiejų lyčių lygybės, įteisinus tėvų pareigą išmokslinti sūnų ir surasti jam profesinę darbo vietą, o dukterį – tik ištekinti.

Lūžis visuomenės raidoje

E.Gvildienė siūlė reglamentuoti prostituciją, baudžiant abiejų lyčių atstovus – tiek prostitutes, tiek jų paslaugomis besinaudojančius vyrus, tačiau buvo priimtas tik nutarimas steigti savivaldybėse Doros komitetus, kurie tvarkytų šį opų visuomenei klausimą. Beje, prostituciją reglamentuojantis įstatymas buvo priimtas tik 1940 m. kovą ir tik tada ji buvo uždrausta.

Moterų iniciatyva buvo priimtas ne tik privalomojo pradinio išsilavinimo, bet ir Universiteto įstatymas. Rengiant pastarąjį įstatymą, labai aktyviai dirbo F.Bortkevičienė. Priminsime, kad 1918 m. Japonija vien todėl atsisakė pripažinti Lietuvos valstybę, kad mes neturėjome nė vienos aukštosios mokyklos. Kaip, beje, ir valstybinio teatro.

Moterų dalyvavimas politikoje anuomet buvo ne tik negirdėtas įvykis Europoje, bet ir lūžis visuomenės raidoje, revoliucija žmonių santykiuose, padėjusi pamatus pilietinei ir politinei lyčių lygybei. Lietuvos Steigiamasis Seimas per dvejus metus atlikęs visus trejų metų kadencijai suplanuotus darbus, pats save paleido. Nors ano meto spauda labai aukštai vertino jo nuveiktus darbus, tačiau visuomenė dar nebuvo subrendusi pasinaudoti priimtais įstatymais, nes Steigiamasis Seimas savo išsilavinimu, pažiūromis, idėjomis buvo visa galva aukštesnis už savo rinkėjus.