Dera ir Lietuvoje

Buvę miestiečiai toli nuo Vilniaus nepabėgo. Sodybą nusipirko Leičių kaime, vos 12 km nuo sostinės Pilaitės mikrorajono. Greckai ten augina vynuoges, avietes, gervuoges, juoduosius serbentus, turi žuvų tvenkinį.

Kai Ina pasakė savo tėvams, kad ruošiasi keltis į kaimą ir kurti vynuogyną, šie nebuvo labai optimistiškai nusiteikę.

„Laimei, neturėjome kada jų klausytis. Visos aplinkybės sukrito taip, kad reikėjo imti ir daryti“, – juokiasi I. Grecka, iki vaikų gimimo su vyru daug keliavusi po Europą – Portugaliją, Ispaniją, Prancūziją.

Labiausiai porai rūpėjo vynuogynai, tad aplankė jų daugybę. Smalsumo pagauti ėmė jais domėtis ir Lietuvoje. Labai nustebo sužinoję, kad Lietuvoje – daugiau nei pusšimtis vynuogynų.

„Pirminė idėja buvo kurti vynuogyną savo poreikiams ir malonumui. Mano vyras, nors turi statybų inžinieriaus išsilavinimą kaip ir aš, labai domisi vynų gamyba. Pamatytumėte, kaip užsidega jo akys, vos kam nors ėmus kalbėti apie vynuoges“, – tikina Vytauto žmona, kuri sumanė, kad juodu savo giminėje bus pirmoji vyndarių karta, o vėliau perduos šią tradiciją savo vaikams.

„Galima juk pasvajoti“, – šypsosi ji ir priduria, kad tiek abchazai – mamos tėvynainiai, tiek ir ukrainiečiai – tėtis kilęs iš Pietų Ukrainos, vyną gamina jau nuo seniausių laikų.

„Turbūt per giminės kraują tokia mintis atėjo ir mums. Juk vynuoges augino tiek vieni, tiek kiti. Kraujo šauksmas“, – akimirksniu surimtėja.

Ūkininkai: kol kas vynuogėms skinti talkos nereikia – Ina ir Vytautas susidoroja patys. / Greckų šeimos archyvo nuotr.

Nuo idėjos iki vynuogyno

Vos tik gimė mintis apie vynuogyną, įvykiai ėmė rutuliotis kosminiu greičiu. Ina išėjo motinystės atostogų. Šeimoje atsirado atliekamų pinigų, už kuriuos įsigijo apleistą sodybą su 5 ha žemės ir senu sodu.

„Norint kurti ūkį, reikėjo specifinių žinių, kurių neturėjome. Tuomet aš įstojau į Vilniaus kolegiją studijuoti agroverslo technologijų. 2020-ųjų pavasarį prasidėjo pandemija, mus išleido mokytis per nuotolį“, – sudėtingą mokslų ir verslo pradžią prisimena ji, per kelerius metus iš kvalifikuotos statybų inžinierės tapusi pradedančiąja agronome.

Pašnekovė juokiasi, kad visą gyvenimą prisimins tuos pirmuosius mokslo mėnesius, kai visiškai neturėjo supratimo apie žemės ūkį.

„Težinojau, kad žolė žalia, o obuoliai auga ant obelų“, – traukia save per dantį I. Grecka, pradžioje nesupratusi, ką ji toje kolegijoje veikia.

Laimei, po kelių mėnesių įvyko persilaužimas, o su juo – ir naudingos informacijos gausa. Dabar šį laiką diplomuota agronomė prisimena su dideliu dėkingumu.

Studijuodama kolegijoje I. Grecka sužinojo, kad ES remia jaunus ūkininkus ir kad juodu su vyru gali gauti šimtaprocentinį finansavimą savo svajonei – vynuogynui.

„Jau turėjome ir sodybą, ir žemės, tad 2020-ųjų pabaigoje, gavę ES pinigėlių, pradėjome sodinti savo vynuogyną“, – džiaugiasi ji.

Vizitinė kortelė

Kai nusprendė kurti šeimos ūkį, reikėjo sugalvoti pavadinimą. Pamena, buvo šlapia pavasario diena. Sėdėjo abu su vyru dar nesutvarkytoje sodyboje ir laužė galvas, o sūnūs zujo aplinkui, avėdami geltonais guminiais botais.

Supratę, kad geresnio pavadinimo nė nesugalvos, Greckai pavadino savo ūkį „Geltonų botų“ vardu ir šiandien, sulaukę svečių, pasitinka juos avėdami geltonais botais.

„Tai mūsų vizitinė kortelė, – sako šeimininkai. – Geltona spalva visiems kelia daug pozityvių asociacijų. Tai saulė, šviesa...“

Seną sodybą Greckai apšiltino, sutvarkė ir mėgins joje praleisti pirmąją žiemą. (Šiuo metu kaip tik vyksta kraustymosi darbai.) „Benamiai mes dabar: nekilnojamąjį turtą Vilniuje pardavėme ir dabar kelio atgal į miestą nėra“, – prisipažįsta Ina ir pasidžiaugia, kad šalia sodybos sparčiai kyla ir naujas gyvenamasis namas.

Paprašyta papasakoti apie miestiečių gyvenimą kaime, pašnekovė pirmiausia pamini, kad aplink jų namus yra labai daug erdvės.

„1 ha – į vieną pusę, kaimynų nesimato, 1 ha – į kitą pusę, kaimynų nėra... Daug erdvės, daug privatumo, svarbiausia, kad mūsų sodyba nestovi plikame lauke. Aplinkui daug miškų, šalia – didelis sodas“, – vardija sodybos pranašumus jos šeimininkė.

Tačiau ir darbų prie namų už miesto kur kas daugiau. Todėl abu keliasi su saule, kad spėtų ramiai papusryčiauti ir, kaip sako, dar karštą kavą išgerti.

Derlius: visos uogų veislės – kruopščiai atrinktos, visų skonis – desertinis. / Greckų šeimos archyvo nuotr.

Vaikų nepaikina

Paklausta, ar nesunku auginti pametinukus ir dar berniukus, Ina sako, kad prie berniukų pripratusi. Vaikystėje jie buvo geriausi Inos draugai, vėliau, pasirinkusi statybų inžinierės profesiją, dirbo vyriškame kolektyve. „Išsiugdžiau berniukišką charakterį, – aiškina ji. – Kadangi abu buvome vienturčiai, tėvai mus auklėjo griežtai. Panašiai ir mes auklėjame savo vaikus. Jei nepadarė, kas buvo prašyta, – sulauks padarinių.“

Didžiausia bausmė broliams – negauti saldymynų, nes abu labai juos mėgsta. Telefonų kol kas dar neturi, o susisiekimui po pamokų su tėvais naudoja išmaniuosius laikrodžius. Inos nuomone, jie mažesnis blogis, nes neturi tiek funkcijų, kiek kiti ekranai.

Pirmagimis Arnas eina į antrą klasę, jaunėlis Mantas – į pirmą. „Nuo mūsų sodybos iki Pilaitės visai netoli. Eismo kamščių pavyksta išvengti, nes turime dar vieną kelią – nereikia lįsti į pagrindinį“, – aiškina mama, ant kurios pečių dabar ir vaikai, ir namai, ir viskas, kas susiję su „Geltonų botų“ ūkiu.

Nusprendėme sodinti ne vieną, bet dešimt skirtingų – šviesių ir tamsių – vynuogių veislių. Juk ir reljefas mūsų ūkyje – nuo kalvoto iki lygaus.

Svarbus dienos režimas

Šiuolaikiniai vaikai gyvena pertekliaus amžiuje, todėl jų pačių labui tėvams tenka daug ką riboti.

„Kol patys įgaus proto ir įgis patirties. Pavyzdžiui, vyresnėlis labai mėgsta valgyti, o saiko nejaučia, ypač per šventes, todėl paskui naktį būna bloga. Reikia pristabdyti“, – aiškina ji.

Mėgsta broliai ir vienas kitą paerzinti. Kai Arnas nori ramybės, Mantas kviečia žaisti. Ir atvirkščiai, kai mažėlis nori ramiai piešti, didysis nori veiksmo.

„Iš pradžių į trasą eina žodžiai, paskui rankos, galiausiai veiksmai. Tik dabar jau mes su vyru nesikišame – leidžiame broliams patiems santykius išsiaiškinti, ragus apsilaužyti“, – sako Ina.

Jos nuomone, auginant tokio amžiaus vaikus dienos režimas ir geras miegas yra jų fizinės ir psichikos sveikatos pagrindas.

„Šiuo klausimu esu griežta. Devintą vakare broliai turi būti lovose. Keliamės anksti, o kai galutinai išsikraustysime į sodybą – reikės juos žadinti ir dar anksčiau“, – pastebi mama.

Laimės receptas – bučinukas

Penktadienis pas Greckus – šeimos diena. Vadinasi, visi ką nors veikia kartu – užsisako maisto, žiūri filmą. Savaitgaliais kultūrinasi. Mama pasirūpina bilietais į kiną, teatrą, o prieš savaitę aplankė Grybų parką, nuo kurio grožio dar ir šiandien visi be amo.

„Visą laiką juos kur nors tempiu – į teatrus, festivalius, parodas, muges. Nenoriu, kad namuose užsirūgtų“, – atvirauja Arno ir Manto mama.

Paprašyta pasidalyti savo šeimos laimės receptu, išduoda kelis ingredientus. Jie labai paprasti – nuoširdūs bučiniai ir šilti apsikabinimai.

„Bučiuoju vyrą, vaikus, kai išleidžiu juos į darbą, mokyklą. Kai pareina – vėl myluojamės ir bučiuojamės. Vaikai pabunda ryte – bučiuoju. Eina miegoti – vėl visi gauna po bučinuką. Kad ir koks trumpas būtų išsiskyrimas, jis visada mūsų šeimoje palydimas bučiniu. Net mūsų šuo nelieka nuskriaustas: bent vieną bučinį per dieną tikrai gauna“, – šeimos tradicijomis dalijasi Ina.

Saugu: didysis „Geltonų botų“ ūkio sargas – Maljorkos mastifas Abu. / Greckų šeimos archyvo nuotr.

Derlius jau nuimtas

Kalbai vėl pasisukus apie vynuogyną, pašnekovė sako, kad vynuogės ūkyje užima šiek tiek daugiau negu 1 ha. 90 proc. jų – vyninių veislių, tinkančių lietuviškam klimatui. Greckai tikisi jas pritaikyti perdirbimui – sultims spausti, vyno gamybai savoms reikmėms.

„Nusprendėme sodinti ne vieną, bet dešimt skirtingų – šviesių ir tamsių – vynuogių veislių. Juk ir reljefas mūsų ūkyje – nuo kalvoto iki lygaus, skiriasi dirvožemis“, – aiškina „Geltonų botų“ šeimininkė, kuriai didžiausias džiaugsmas – organizuoti renginius, užsiimti edukacijomis, į vynuogyną kviesti žmones ir pažindinti juos su šeimos veikla.

Spalio pabaigoje vynuogių derlius jau surinktas. Kadangi buvo karšta vasara, visos veislės greitai sunoko, tad paskutines vynuoges Greckai nuskynė apie rugsėjo vidurį.

Ar užteko juodviejų su vyru rankų? Kadangi šeimos vynuogynas dar jaunas, tik ketverių metų, kol kas didelio derliaus nėra. Šviesios ir tamsios vynuogės skinamos skirtingu metu, todėl talkos nereikia. Draugai atvyksta daugiau dėl pramogos.

Svetingi lankytojams

Šalia vynuogyno įkurtas ir uogynas. Kartu su vynuogynu jis užima pusę visos sodybos ploto – 2,5 ha. Uogyne dera juodieji serbentai, gervuogės, avietės.

„Kai jos prinoksta, kviečiame žmones uogų pasiskinti. Iš to, kas lieka, gaminame uogienes. Ateityje norėčiau gaminti ir ledus, ir želė saldainius vaikams“, – dalijasi planais I. Grecka ir priduria, kad savo uogytėms chemijos nenaudoja: kaip dera – taip ir gerai.

Buvusius miestiečius labiausiai vargina kova su piktžolėmis, bet ir į jas išmoko žiūrėti atlaidžiai: visų juk neišravėsi, nors vynuogyną, tikina, prižiūri idealiai.

Jis – ne tik abiejų meilė, bet ir didelis žmonių traukos objektas. Pavieniai smalsuoliai, grupės iš visos Lietuvos važiuoja jo pasižiūrėti, uogų paragauti, pasivaikščioti, pasifotografuoti. Vieni – dėl smalsumo, kiti – dėl asmenukių gražumo, o treti patys nori vynuoges auginti, tad domisi, klausinėja.

„Mūsų ūkio koncepcija – edukacijos ir degustacijos“, – aiškina Ina, atradusi naują aistrą – su žmonėmis kalbėtis, juos po vynuogyną vedžioti, į smalsius jų klausimus atsakyti.

Šalia uogynų – dar ir tvenkinys, gal ateityje lankytojai galės ir kokį karpį patys susižvejoti? Anot I. Greckos, vyro iškastame tvenkinyje karpių nė kvapo, tik prabangios žuvys – eršketai, upėtakiai, palijos ir kt. Nors žuvų čia prileista virš 1 tūkst., bet net savo vyrui jų žvejoti neleidžia – augina.

„Tvenkinys prie sodybos Vytautui buvo tiesiog būtinas, nes anksčiau vis į Norvegiją traukdavo. Dabar po metų kitų galės ir namuose žvejoti, jei iki to laiko garniai visų žuvų neišgaudys“, – kvatojasi žmona.

Grynas oras ir vitaminai

Ar galėtų iš savo ūkio gėrybių pragyventi? Iš bėdos, sako, būtų galima, bet trūktų mėsos ir pieno produktų, kurių Greckai labai daug vartoja. Ateityje norėtų auginti ir gyvulėlius, bet kol įsivažiuos – užtenka ir vaiskrūmių.

„Štai ir dabar, kai baigsime kalbėtis, eisiu rinkti iš savo uogyno paskutinių aviečių, virsiu iš jų uogienę, ruošiu atsargas žiemai“, – šypsosi šio ūkio siela ir tikina, kad blynus su įvairių uogų pagardais visi mėgsta.

Norėtų jų ir didysis Maljorkos mastifas, jei kas duotų. Šį milžiną, dar būdama septintą mėnesį nėščia, Ina parsivežė iš vieno Lenkijos veislyno. „Hormonų audros, – juokiasi. – Kas per nėštumą užsimano raugintų kospūstų, o kas – ir milžiniško mastifo. Dabar bus geras vynuogyno sargas, nes jo ūgis tikrai įspūdingas.“

Inai smagu, kad grįžę iš mokyklos sūnūs visą likusį laiką praleidžia lauke. Todėl ir apetitu nesiskundžia. Kerta uogas, kaupia vitamino C atsargas, kad žiemą nesirgtų.

„Nežinau, kaip jie nepavargsta, bet laksto ir laksto. Ypač vasarą. Tai uogų pavalgo, tai pas vyrus prie statybų ant smėlio kalno nubėga, tai link miškelio patraukia“, – pasakoja mama.

Ateičiai – daug planų

Artėjant šaltajam sezonui Inai truputį liūdna. Sako, labai pasiilgs žmonių. Garsas apie „Geltonų botų“ šeimos ūkį sklinda greitai, o bendravimas su naujais žmonėmis Inai suteikia sparnus. Visada paklausia, ko dar jie norėtų ir ką juodu su vyru galėtų dėl jų padaryti – pavėsinę ar žaidimų aikštelę vaikams.

Tiesa, ekskursijos po vynuogyną ne tik džiugina, bet ir išsunkia. Juk kiekvienam lankytojui reikia skirti ne tik laiko, bet ir širdies.

Todėl šiandien Ina norėtų palinkėti sau vieno – sveikatos. Tiek emocinės, tiek fizinės, nes viskas kol kas Greckų ūkyje vyksta rankiniu būdu – uogų rinkimas, ravėjimas, genėjimas.

„Turime daug planų. Vienas iš jų – darbo automatizavimas. Norime išsigryninti, kokios vynuogių veislės mūsų ūkiui labiausiai tinka. Juk vis tiek daugiausia dėmesio skirsime savo meilei – vynuogynui“, – atsisveikina „Geltonų botų“ šeimininkė ir kviečia užsukti į svečius.