Italijos Sicilijos saloje termometrų stulpeliai šiomis savaitėmis beveik priartėjo prie pat prieš porą metų užfiksuotos Europoje rekordinės 48 °C karščio žymos. 40 °C riba peržengta ir kitose Pietų Europos šalyse. Perspėjama, kad tokia ekstremali kaitra gali tęstis ir toliau. Kinijoje karštis perkopė 52 °C, JAV esančiame Mirties slėnyje – 53 °C ribą.

Vis ilgiau trunkantys ekstremalūs karščiai kelia riziką žmonių sveikatai ir gyvybei, taip pat ir visai gyvajai gamtai, naikina derlių, upes paverčia netinkamas jūreivystei, milžiniškos žalos pridaro įsismarkavę gaisrai. Ar laukia apokaliptinis scenarijus, „Kauno diena“ aiškinasi su Vilniaus universiteto profesoriumi klimatologu dr. Egidijumi Rimkumi.

Daugėja karštų dienų

– Karščio banga vėl apėmusi Pietų Europą, ir ne tik. Ar yra riba, kiek dar gali kaisti?

– Viršutinės ribos nėra, dar gali būti įvairių karščio pakilimų. Be abejonės, toks didelis rekordinių karščių skaičius neabejotinai gali būti siejamas su klimato kaita. Jei mums nepavyks klimatinių pokyčių pristabdyti, tikėtina, tokių karščių tik daugės.

Oficialus rekordas – 56,7 °C karščio – užfiksuotas JAV, Mirties slėnyje 1913-aisiais. Taip, rekordui jau 110 metų. Tačiau rekordas gali būti retas ekstremalus įvykis, o dabar tokių temperatūrų matome daugiau ir daugelyje pasaulio teritorijų. Štai Kinijoje karštis perkopė 52 °C, Pietų Italijos kai kuriuose regionuose kaito iki 49 °C. 2021 m. net šiaurietiškoje Kanadoje temperatūra buvo priartėjusi prie 50 °C. Rekordinių temperatūrų vis daugiau ir daugiau. Tačiau svarbiausia yra ne rekordai, o tendencijos, kad žymiai daugėja karštų dienų skaičius.

Pokyčiai: Lietuvoje jau būna metų, kai daugiau nei 20 dienų termometro stulpelis perkopia 30 °C, nors anksčiau kartais tokios nepasitaikydavo nė vienos. Vytauto Petriko nuotr.

– Kiek tokių dienų daugiau Lietuvoje?

– Sutarta, kad 30 °C temperatūra laikoma riba, nuo kurios skaičiuojamos karštos dienos. Pas mus dabar reta vasara, kad nebūtų tokios temperatūros. Jei palygintume, pavyzdžiui, su praėjusio amžiaus 9-uoju dešimtmečiu, anuomet toli gražu ne kiekvieną vasarą temperatūra tiek pakildavo, o jei taip, tai jau laikydavome gana ekstremaliu įvykiu. Dabar 30 °C – tai 30 °C. Nors karščiausios dienos Lietuvoje rekordo – 1994-ųjų liepos 30 d. Zarasuose užfiksuoto 37,5 °C – neviršijame, tačiau tik kelerių metų klausimas, kada tai nutiks.

Žmonija išgyvens, tačiau klausimas, kokia forma ir kaip tai atrodys.

Karštų dienų vis daugėja. Ekstremaliais metais jų būna apie penkiolika, bet jau būna, kai tokių dienų ir daugiau nei 20.

Žinoma, priklauso ir nuo teritorijos, pavyzdžiui, prie jūros karštų dienų mažiau, nes čia įtakos turi vėsinantis jūros efektas, o labiau į rytus, į kontinentą, kad ir Vilniuje, jų būna dažniau.

– Beje, Europoje karščiai laikosi jau senokai, o į Lietuvą kol kas užsuko vos dviem dienoms. Nuo ko tai priklauso?

– Būna ir atvirkščiai: pas mus – dideli karščiai, o Vakarų Europoje jų nėra. Priklauso nuo konkrečios sinoptinės situacijos, kaip pasiskirsčiusios oro masės, kokie vyrauja oro srautai ir t. t.

Vakarų Europos klimatas šiltesnis, tad natūralu, kad ten daugiau dienų, kai yra per 30 °C karščio. Romoje, kurią dabar vis rodo per televiziją, 30 °C – kasdienybė. JAV, Finikso mieste, kur dykuma, šią savaitę jau buvo aštuoniolika dienų iš eilės, kai temperatūra viršijo 43 °C karščio, o ten gyvena daug žmonių, jiems kyla labai daug iššūkių. Atrodo, liepos 6-ąją užfiksuotas globalus pasaulio temperatūros dienos rekordas. Tokių situacijų tik daugėja.

– Skelbiama, kad dabar Kanadoje siaučiantys miškų gaisrai artėja prie blogiausio visų laikų jų sezono šioje šalyje. Kasmet ugnis įvairiuose regionuose tampa karščių palydove. Kiek tokio masto gaisrai prisideda prie klimato kaitos procesų?

– Tai labiau klimato pokyčių padarinys, bet, be abejo, prie to prisideda, nes į aplinką patenka didelis anglies dvideginio kiekis. Turime teritorijų, kur šiltėja žiemos, greičiau ištirpsta sniegas, tada greičiau išdžiūva visa miško paklotė ir, susidarius palankioms vėjuotoms sąlygoms, miškų gaisrai kyla labai greitai.

Dabar daug dėmesio skiriame priešgaisrinei apsaugai, smulkius gaisrus užgesiname, bet kai kyla koks didesnis, nesugebame sutramdyti. Seniau, kilus gaisrui dėl žaibo ar kitų priežasčių, išdegdavo tam tikros teritorijos, bet paskui gamta atsinaujindavo. Dabar nedidelius gaisrus sustabdome, tačiau kai susidaro labai nepalankios sąlygos, nesugebame to padaryti ir gaisrai tampa labai katastrofiški.

Klimatas ekstremalėja

– Greitai supratome, kad klimato šiltėjimas nereiškia, jog Lietuvoje bus malonus klimatas, koks būdavo Italijoje ar Ispanijoje, kur lėkdavome pasišildyti net vasarą. Dabar stebime vis dažnėjančius ekstremalius reiškinius. Ir šiemet sausrą keičia liūtys. Ar tokie kontrastai bent kiek atkuria pusiausvyrą?

– Būtų katastrofa, jei kasmet dideliais tempais šiltėtų. Tačiau klimatas keičiasi lėtai, kartais tų pasikeitimų nė nepastebime. Bendraujant su studentais jie sako: ar pas mus būtinai žiemą turi būti sniego, ar toks mūsų klimatas? Dvidešimtmečiams atrodo normalu, kad nėra sniego. Tai rodo, kad sąmonėje susitaikėme su pokyčiais, jau gerai įsivaizduojame, kad per Kalėdas gali nebūti sniego, o jei yra, sakome: kas per šalčiai užėjo?

Tačiau taip, klimato ekstremalumas didėja. Dvi blogybės jo neišlygina, tai nėra subalansavimas. Šią vasarą buvo sausra ir dar negalima sakyti, kad ji pasibaigė, o kad prasidėjo audros, nereiškia, kad susibalansavo.

Išeitis: E. Rimkaus nuomone, esame savo įpročių vergai, sudėtinga būtų nevažinėti automobiliais, neskraidyti lėktuvais. Išspręsti klimato kaitos problemą galėtų padėti technologiniai sprendimai. Asmeninio archyvo nuotr.

– Baiminamės invazinių augalų ir gyvių antplūdžio, tačiau, ar, klimatui keičiantis, gali atsirasti dabar mums egzotiškų jų rūšių?

– Nesu biologas, tačiau faktas, kad, kai kurioje nors vietoje tradiciniams augalams klimatinės sąlygos tampa nebetinkamos, jie pradeda nykti, bet nebūtinai vietoj jų atsiranda ir lengvai prisitaiko naujos rūšys.

Išgelbės technologijos?

– Karščio rekordo pasaulyje data – 110 metų senumo, Lietuvoje – 29 metų. Tačiau juk klimato kaitos problemos anuomet dar nebuvo tokios aštrios.

– Rekordas yra atsitiktinumas, kai susiklosto tam palankios sąlygos, tai gali būti kažkokios sinoptinės situacijos rezultatas. Kai vertiname bendras tendencijas, retai remiamės rekordinėmis temperatūromis. Taip, daug viršijama rekordų, bet kai karščiai sekina vis dažniau, galvojame apie to priežastis.

– Beje, ar kiek pagerėjo situacija COVID-19 pandemijos metu, kai beveik nebuvo skrydžių, sumažėjo pramonės gamyba, mažiau judėjo transportas?

– Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos 2020 m. buvo sumažėjusios 5–6 proc., bet 2021-aisiais praktiškai sugrįžo ankstesni skaičiai. Tad negalima pasakyti, kad kažkas įvyko drastiško. Jei kiekvienais metais po tiek būtume mažinę, jau būtų šioks toks pagerėjimas.

Būtų katastrofa, jei kasmet dideliais tempais šiltėtų. Tačiau klimatas keičiasi lėtai, kartais tų pasikeitimų nė nepastebime.

– Kokį pėdsaką klimato kaitos požiūriu turi karas Ukrainoje ir tai, kad Europa ėmė naudoti daugiau mazuto ar akmens anglių?

– Europos poveikis klimato kaitai gal ir nemažas, bet ir neesminis pasaulyje, yra didesnių teršėjų. Karas Ukrainoje veikia klimato pokyčius įvairiais požiūrio kampais – ir dėl tiesioginės emisijos dėl karinių veiksmų, ir dėl naftos deficito Europoje šildymui žiemą padidėjusio mazuto ir akmens anglių vartojimo.

Tai svarbu, bet karas Ukrainoje ir Europos parama ukrainiečiams svarbūs ir kitu aspektu. Kiek Europa sugebės būti lydere padėdama Ukrainai iškovoti pergalę, lygiai tiek šalys laikys Europą lydere jai imantis vadinamųjų žaliųjų tikslų pasaulyje. Jei Europa sugebės apginti žemyno saugumą, ji įrodys, kad yra lyderė, tai pagerins ir klimato kaitos problemų sprendimą.

– Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, plinta žaliosios idėjos, žmonės daugiau rūšiuoja šiukšles, daugėja palaikančių dienas be automobilio ir kitas akcijas. Vis dėlto ar tokios individualios pastangos gali būti reikšmingos kovojant su klimato kaita, palyginti su tuo, kiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmeta energetikos, pramonės, žemės ūkio gigantai?

– Nemanau, kad kartą ar du surūšiavęs šiukšles pakeisi pasaulį. Vieno žmogaus pastangos mažai svarbios, bet iš pavienių žmonių susidaro sociumas, kuris gali situaciją kiek keisti.

Vis dėlto aš skeptiškai vertinu žmonių galimybes keistis: esame savo įpročių vergai, gana sudėtinga būtų nevažinėti automobiliais, neskraidyti lėktuvais ar dar kažko atsisakyti. Man atrodo, kad pagrindiniai dalykai yra technologiniai, juos pasitelkę galbūt išspręsime klimato kaitos problemą.

– Ledynai tirpsta, atogrąžų miškų plotai mažėja, milžiniški gaisrai, ekstremalaus karščio bangos, sausros ir potvyniai – atrodytų, judame pasaulio pabaigos link. Tačiau žmonija kažkaip išgyvena.

– Žmonija išgyvens, tačiau klausimas, kokia forma ir kaip tai atrodys.

Nesu tikras, kad ir mes esame ta pasaulio dalis, kuri išliks. Ne todėl, kad pas mus klimato pokyčiai bus didžiausi. Gyvename globaliame pasaulyje, mums klimato kaitos poveikis yra daugiau netiesioginis, susijęs su tiekimo grandinių trūkinėjimu ir ypač su migracija. Štai Afrikoje dabar gyvena apie 1,3 mlrd. žmonių. Jei ten dėl klimato kaitos gyvenimo sąlygos tampa blogos, jie persikels per Viduržemio jūrą į Europą. Tad mūsų regionas priklausys ne tiek nuo tiesioginio klimato kaitos poveikio, o kaip sugebėsime prisitaikyti prie naujų sąlygų, atlaikyti spaudimą iš išorės, migrantų srautus ir pan.