Norėjo apgauti likimą

Apie Afganistano karą (‎1979 m. gruodžio 24 d. – 1989 m. vasario 15 d.) dabar galima paskaityti nemažai knygų.

Oficialūs duomenys teigia, kad šiame Sovietų Sąjungos kare su Afganistanu kovojo per 5 tūkst. vaikinų iš Lietuvos, daugybė jų grįžo sužeisti, praradę galūnes, regėjimą, visam gyvenimui liko neįgalūs.

96 mūsų jaunuoliai žuvo.

Kai kurie autoriai rašė apie tarptautinius didžiųjų valstybių santykius ir karo pasekmes. Daugelyje jų užfiksuoti gyvų, kaip karo dalyviai patys save vadina, "afgancų" prisiminimai.

Vyrai atvirai pasakojo apie kovas, kuriose dalyvavo, patirtus žiaurumus, draugų žūtis ir savus sužeidimus. Kai kurių knygų autoriai atskleidė šio karo taktiką ir strategiją.

Tik apie patirtas eilinių karių ir jų mamų emocijas prabilo ne kiekvienas. Vyrai prisipažįsta, kad ši neapčiuopiama, bet labai gili žaizda jų sąmonėje dar nėra užgijusi ir vargu ar kada nors užsitrauks.

Kalbėti apie jausmus karo siaubus išgyvenusiems vyrams nėra lengva, dar sunkiau jiems pasakoti apie išgyventą ilgesį ir ašaras. Žiūrėję mirčiai į akis jie mažiausiai kalba apie jausmus.

Kai atėjo metas tarnauti sovietų kariuomenėje, iš Dzūkijos kilęs Vytas Lukšys negalėjo net nujausti, kokį išbandymą jam rengia likimas.

Vaikinas tikėjosi apgauti likimą, kad nebūtų išsiųstas tarnauti kariniame laivyne, kur tuo metu tekdavo praleisti trejus, o ne porą metų.

Būtent todėl, nieko nesakęs tėvams, jis įstojo į tada veikusią organizaciją DOSAAF (Savanoriška organizacija armijai, aviacijai ir laivynui remti) ir kelis kartus šoko parašiutu.

Į privalomąją karinę tarnybą V.Lukšys buvo pašauktas dar prieš prasidedant karui Afganistane.

Išlydėdama jį į tarnybą mama verkė, nes žinojo, kad sūnaus laukia dveji nelengvi metai.

Varėnos rajone gyvenusi šeima, kaip tada buvo įprasta, surengė išleistuves, bet tada tarp artimųjų netvyrojo baimė nesulaukti gyvo savo vaiko.

Būrys sumenko perpus

Visiškai kitokios nuotaikos tvyrojo šeimose išleidžiant sūnus tarnauti 1980-aisiais ir vėlesniais metais, kai Lietuvą pradėjo pasiekti karstai su žuvusių karių kūnais, kai pradėjo grįžti kare suluošinti vaikinai.

Tada sūnų palydos tapo kitokios, juk išlydėdami vaikinus artimieji negalėjo net nuspėti, kur jie tarnaus.

Tiesa, ne visi pasidavė likimui keliauti į pražūtį.

Klaipėdietis Gintaras Žiemelis prisimena, kad į Pabradę 1986 m. pavasarį buvo surinkta 30 jaunuolių tarnybai Afganistane.

Po 20 dienų šis būrys sutirpo iki 13 vaikinų. Vakarais prie dalinio privažiuodavo prabangios tais laikais "Volgos" ir išsiveždavo po tarnybos draugą.

Turtingesni, pažinčių turintys tėvai pasistengdavo išvaduoti sūnus iš pražūties.

Tada vaikinai į juos žiūrėjo kreivai, bet dabar, ko gero, ne vienas jų pats pasielgtų panašiai. Išgyventas košmaras buvo ne vyriškumo mokykla, o kūnų ir sielų mėsmalė.

Seni batai – šiurpus ženklas

Į karinę tarnybą pašaukti jaunuoliai apie tai, kad bus verčiami kariauti, sužinodavo ne iškart.

Klaipėdietis Vytautas Liaudanskis prisiminė, kad nuvežtiems į Vilnių šauktiniams kažkas prasitarė: jei gaus senus aulinius ir naudotus diržus, tai bus pirmas patikimas ženklas, jog juos pasiųs į Afganistaną.

Netrukus būtent taip ir atsitiko.

G.Žiemelio mama pažinojo Klaipėdos jungtinio karinio komisariato komisarą Vytautą Lukošių. Moteris prašė padėti jos sūnui.

Tąkart karininkas atidėjo vaikino šaukimą kelioms dienoms, bet greitai paaiškėjo, kad jo likimas jau buvo nulemtas.

Net ir vėliau išvažiavęs į Vilnių, jis pateko tarp į karą išgabentųjų.

Po daugelio metų sutikęs V.Lukošių karo baisumus išgyvenęs klaipėdietis išgirdo karininko atsiprašymo žodį.

"Ko gero, pirmą kartą realiai supratome, kas mūsų laukia, kai lėktuvu buvome nuskraidinti į Afganistaną. Lipome iš lėktuvo ir baugščiai žvalgėmės aplinkui. Prie lėktuvo jau spietėsi baigę tarnybą kariai. Jie džiaugėsi, o mums šaukė: "Karkitės!" Supratome, kad savižudybė kai kam gali pasirodyti lengvesnė nei buvimas kare. Kai baigėsi pirmoji operacija, kurioje dalyvavau, aplinkui spengianti tyla virto sukrėtimu. Tik tada supratau, kas čia įvyko", – nenoromis kalbėjo V.Liaudanskis.

Laukė, kada pabus

Daugelis vaikinų laiškuose tėvams nerašydavo, kur tarnauja, nenorėdavo jaudinti namiškių.

Kita vertus, didžioji dalis laiškų adresatų ir nepasiekdavo. V.Lukšys prisiminė, kad jo tėvai tik nujautė, kurioje pusėje jis atlieka pareigą.

Tikrų žinių apie sūnaus tarnybos vietą neturėjo ir iš Veiviržėnų kilusio V.Liaudanskio tėvai.

Tik vėliau jaunas vyras iš sesers sužinojo apie mamos pralietas ašaras, matė ją besimeldžiančią, žinojo, kad už sūnaus sveikatą ir išlikimą moteris bažnyčioje ne kartą užsakė mišias.

V.Lukšys – vienas nedaugelio Afganistano karo dalyvių, kuris buvo išleistas atostogų.

Tai nebuvo paskatinimas už gerą tarnybą ar ypatingą didvyriškumą, tiesiog vadus pasiekė telegrama apie netikėtą V.Lukšio tėvo mirtį.

Tuo metu lietuvis dalyvavo kariniuose veiksmuose, vadinamojoje operacijoje. Tik po mėnesio, kai grįžo į bazę, buvo pranešta, kad jis siunčiamas į komandiruotę.

Vaikinas sėdėjo lėktuve, kai jam į rankas karininkas įbruko slogią žinią pranešančią telegramą.

Įprasta kelionė į Lietuvą būtų trukusi apie 10 dienų, tačiau tąkart V.Lukšys jau po poros dienų vaikštinėjo po gimtą kaimą.

"Ne tik aš patyriau dvigubą psichologinę traumą. Tėvas mirė staiga, visa šeima buvo labai sukrėsta šios netekties. Man tai taip pat buvo didžiulis smūgis. Prisipažinsiu, per tas atostogas gėriau. Mama buvo neviltyje dėl tėvo mirties, kam ją dar labiau jaudinti, apie tarnybą nepasakojau. Ji matė, kad sapnuoju košmarus. Pabusdavau dar nesupratęs, kad esu namie, o kambaryje manęs jau laukdavo moterėlės. Kiekviena jų klausinėjo, ar pažįstu jų sūnus, kurie taip pat tarnauja Afganistane. Iš kur aš juos galėjau pažinoti, net savo pulke ne visus pažinojau", – pasakojo V.Lukšys.

Vyras prisiminė, kad į mamos klausinėjimus stengėsi atsakinėti santūriai ir ne tik todėl, kad buvo pasirašęs, jog neatskleis karinės paslapties.

Pamatė sūnų be kojos

Daug metų Klaipėdoje gyvenęs dzūkas Valdas Aukštinis Afganistane pateko į pasalą ir prarado koją.

Apie tai, kad sūnus kariauja, jo tėvai sužinojo tik po metų, kai atvažiavo jo lankyti į ligoninę Kijeve.

Vaikinas ilgai nenorėjo jaudinti itin jautrios mamos, todėl laiškuose rašydavo tarnaująs Vokietijoje. Tikrą tiesą apie tarnybos vietą jis pranešė tik savo draugei.

"Kad mama labai neišsigąstų, iš ligoninės parašiau, kad mane lengvai sužeidė. Rašiau, kad apgydys, paskui gal gausiu atostogų ir, ko gero, vėl grįšiu į tarnybą. Buvau gydomas Kijeve, jau sugebėjau gana greitai judėti pasiramsčiuodamas ramentais, kai į palatą atėjęs draugas pasakė, kad kažkoks diedukas manęs ieško. Išstraksėjau į koridorių ir susidūriau su tėvu ir sese. Jie abu apsipylė ašaromis, bet aš buvau gerai nusiteikęs, juos tai truputį nuramino. Kitą kartą tėvukas atvažiavo jau su mama. Aišku, ji ašarojo, pamatė, kad aš nesu palūžęs, tada nusiramino. Nors ką ji jautė, sunku pasakyti", – prisiminė V.Aukštinis.

Sugrįžimas – lyg pasaka

Sūnaus sugrįžimas iš karo ne vienai lietuvių šeimai tapo ne mažesniu sukrėtimu nei žinia, kur jis tarnavo.

Iš Šilalės kilęs Remigijus Špečkauskas, ruošdamasis grįžti namo, pasirūpino kelias savo nuotraukas pasiųsti į namus, mat vežtis jų nebuvo leidžiama.

Vaikinas tikėjosi, kad grįš į tėvų namus anksčiau nei sau pačiam namo pasiųsti laiškai. Tačiau grįžti namo nepasisekė taip greitai, kaip jis tikėjosi.

Vieną dieną mama pašto dėžutėje rado kelis sūnaus laiškus. Vokuose be nuotraukų nebuvo nieko kito.

Moteris iškart nesuprato, ką tai turėtų reikšti, suprantama, kad pirmiausia į galvą atėjo siaubinga mintis – tai žinia apie Remigijaus žūtį.

Tą pačią dieną vaikinas peržengė gimtų namų slenkstį ir pamatė prie stalo sėdinčią apsiašarojusią mamą ir jos seserį, abi rankose laikė jo nuotraukas.

Sunku aprašyti, koks buvo moters džiaugsmas supratus, kad sūnus sveikas ir gyvas grįžo iš mirties sinonimu tapusio Afganistano.

Panašiai sugrįžimą namo prisiminė ir G.Žiemelis. Buvo darbo diena, vaikinas neturėjo buto rakto, tad nusprendė važiuoti tiesiai pas mamą į darbą.

Ji dirbo pardavėja maisto prekių parduotuvėje prie "Baltijos" kolūkio.

Naktys mamai buvo neramios, aš blaškydavausi per miegus, šokdavau, rėkdavau, bandydavau kažkur bėgti.

Uniformuotas vaikinas atvažiavo miesto autobusu. Atsidarė jo durys ir į vidų plūstelėjo darbą baigę darbininkai, vaikinui teko brautis laukan jėga.

"Autobusas nuvažiavo, aš susirinkau nuo žemės minios nudraskytus medalius ir pasibeldžiau į parduotuvę. "Nematai? Uždaryta!" – išgirdau jos balsą. Tik tada ji pamatė, kad tai – aš. Tuomet jau sunku buvo ką nors įžiūrėti pro ašaras. Netrukus jos iš darbo parsivežti atvažiavo tėvas. Po to važiavome ne namo, o į Lėbartų kapines. Mano tarnybos metu žuvo dėdė, kuris už mane buvo vos trejais metais vyresnis ir man buvo veikiau brolis, – pasakojo G.Žiemelis. – Buvau išsiilgęs tikro maisto, šaukštu skubėjau valgyti cepelinus, prisikąsdamas burokėlių salotomis. Naktys mamai buvo neramios, aš blaškydavausi per miegus, šokdavau, rėkdavau, bandydavau kažkur bėgti, bet palaipsniui košmarai ėmė retėti."

Košmarų dar neatsikrato

"Pradžioje kelerius metus jaučiausi savotišku didvyriu, nors stengiausi to nerodyti, tik vėliau supratau, kad mes ten buvome okupantai, atėjūnai – viso labo išnaudoti didžiosios politikos sraigteliai", – neslėpė apmaudo.