LRT televizijos laidoje „Savaitė“ svečiavęsis N. Pumprickaitės kalbintas buvęs premjeras Andrius Kubilius neabejoja, kad po ketverių metų atsinaujinusi Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija sugrįš į valdžią.

Socialdemokratai savaitgalį suvažiavime pirmininku perrinko Algirdą Butkevičių. Kadangi europarlamentataras Zigmantas Balčytis savo kandidatūrą atsiėmė, tai rinktis, tiesą sakant, nelabai ir buvo iš ko, nes teliko vienas kandidatas – dabartinis Premjeras ir iki tol buvęs partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, priešingai nei socialdemokratai, turėjo galimybę rinktis iš trijų kandidatų, o pirmininkui išrinkti reikėjo dviejų turų. Bet rezultatas tas pats – ir jie išsirinko naują-seną partijos pirmininką arba perrinko juo Andrių Kubilių.

1993 metų gegužės 1-ąją susikūrė Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai), todėl partija mini ir savo dvidešimtmetį. Pradėdami skaičiuoti trečiąją dešimtį, patys konservatoriai prabilo apie atsinaujinimą ir priekaištavo ikitolInei partijos vadovybei dėl primirštų deklaruotų vertybių, nesidomėjimo eilinių narių ir skyrių nuomone, atitrūkimu nuo visuomenės. Vienu iš pagrindinių partijos vadovo uždavinių politikos apžvalgininkai ir politologai laiko partijos vienijimą ir konkurencijos mažinimą. Andriui Kubiliui teks atlaikyti net trejus rinkimus – prezidento, Europos Parlamento ir savivaldybių. Kaip juose, o ypač pastaruosiuose, seksis partijai, greičiausiai atsispindės ir 2016-ųjų Seimo rinkimuose.

LRT televizijos laidos „Savaitė“ studijoje apsilankiusį partijos lyderį kalbino Nemira Pumprickaitė.

Už ką balsavote partijos pirmininko rinkimuose?

Spėkite iš trijų kartų. Balsavau, be abejo, už savo kandidatūrą.

Kai Prezidentė iškėlė rotacijos šūkį vadovų gretose, konservatoriai nesipriešino. Ką manote apie partijų pirmininkų rotaciją? Pats nesirotavote jau 10 metų, dar du to nedarysite (jei partijos suvažiavimas pritars, kad pirmininkas bus renkamas 4 metams, tai nesirotuosite keturis).

Negąsdinkime. Pirmas dalykas: po dviejų metų bus tokie pat rinkimai, nes tai, ką partija svarstė Taryboje ir ką siūlys suvažiavimui (kad partijos pirmininko rinkimai vyktų kas ketverius metus), pradės galioti tik nuo 2016 metų. Antras dalykas: dėl rotacijos. Šis žodis nėra visiškai tinkamas, nes čia nėra taip, kad iš vieno skyriaus pirmininką galėtum rotuoti į kitą. Diskutuojame apie kadencijas – kiek kadencijų vienas žmogus galėtų būti skyriaus arba partijos pirmininku. Esant sėkmingai, tas ribojimas būtų sunkiau suvokiamas. Bet jeigu skyriaus veikla nesėkminga, sakysime, dukart iš eilės nelaimimi savivaldos rinkimai, o pirmininkas lieka tas pats, tuomet galbūt vienokia ar kitokia nuostata įstatuose galėtų atsirasti.

Dabar populiariausias žodis, siejamas su konservatorių partija, – atsinaujinimas ir modernėjimas. Išeitų, kad partija to nenori, jei išsirenka tą patį vadovą – tuomet sukrėtimų neturi būti?

Nuolat kalbu apie pamatinę rotaciją, tam mes skiriame labai daug dėmesio. Partijai labai svarbu tinkamai pasiruošti pamatinei rotacijai – jaunesnės kartos atėjimui, jos gebėjimui prisiimti vis didesnę atsakomybę. Aš asmeniškai esu linkęs jauniems žmonėms suteikti vis daugiau atsakomybės. Natūraliai siekiame, kad jaunoji karta būtų pasiruošusi prisiimti ne tik vis daugiau, bet ir visą atsakomybę ir už partiją, ir už Lietuvos ateitį.

Vienas iš Jūsų oponentų kritikos objektų buvo Jūsų technokratiniai valdymo metodai, dėl kurių vadovybė atitolo ir nuo partijos eilinių, ir nuo visuomenės. Pone A. Kubiliau, ar Jūs – diktatorius, aplink save suformavęs partinį elitą, ir prie Jūsų negali prieiti eiliniai partijos nariai? Ar Jūs to nepripažįstate?

Tikrai nepripažįstu. Man kartais tai atrodo labai linksmai. Kartais sakau, kad mes partijoje turim dvi frakcijas. Ne kokias nors krikščionių demokratų, tremtinių ir buvusių konservatorių, o turim tų, kurie dirba ir veikia, ir tų, kurie daugiau dėmesio skiria kritiniam vertinimui, šokiam tokiam paniurzgėjimui. Aš tikrai galiu pripažinti, kad dirbant vyriausybėje pritrūkdavome laiko bendrauti ir su skyriais, ir su regionų struktūromis, bet su skyriais labai nuoširdžiai bendravome, bendraujame ir bendrausime. Ir per vasaros dviračių žygius ir ne tik. Be abejo, visada stengiuosi įvertinti ir pastebėti tuos, kurie turi idėjų, iniciatyvų bei noro dirbti ir veikti. Tą pozityvią energiją aš visada vertinu. Nelabai vertinu negatyvios energijos.

Užsiminėte apie dvi frakcijas – dirbančius ir zirziančius. Ar sutinkate, kad turite imtis konsoliduoti, vienyti partiją? Tai Jums pataria ir politologai.

Partija nėra suskilusi. Partija kaip tik yra labai stipri, nes vienintelė sau leidžia turėti tokią išsamią vidinę diskusiją. Ir tai, kad mes tokią diskusiją galime turėti ir ją atlaikome, iš jos mums leidžia išeiti dar stipresniais. Aš nemanau, kad reikėtų imtis kokių nors vienijimosi priemonių. Mums reikia vieno dalyko – daugiau pozityvios energijos. T.y. vidinį norą konkuruoti, kuris yra labai geras dalykas, turime versti pozityviomis idėjomis, pozityviais planais ir pozityviomis strategijomis.

Kaip manote, už ką jūsų partiją labiausiai nubaudė rinkėjai pernai?

Pirmiausia, nesijaučiu, jog rinkėjai mus būtų nubaudę. Poketverių labai sudėtingų metų tiek paramos, kiek gavome, yra, sakyčiau, labai neprastas rezultatas. Noriu priminti, kad 2000 metais po Rusijos krizės Seimo rinkimus mes baigėme taip, kad iš 70 turėtų vietų likome su aštuoniomis. Dabar iš 45 vietų po keturių tikrai nelengvų metų likome su 33 vietomis. Nesakau, kad tai labai geras rezultatas. Žinome, kokių klaidų padarėme rinkimų kampanijoje, sakysime, Panevėžyje ar Kaune, kur dėl įvairių priežasčių buvo prarasta balsų.

Kalbate apie V. Matuzo atvejį ir N. Venckienę?

Be abejo, taip. Savo dokumente labai aiškiai tai ir įvardijame. Na, o jei vardinčiau, ką galėjome daryti kitaip, ypač kalbant apie mažesnius miestelius, šie rinkimai aiškiai parodė, kad ekonominė pažanga, kurią matome didžiuosiuose miestuose, nėra atėjusi į mažesnius miestelius. Turime prisipažinti, kad iki tol valstybėje nebuvo tokios politikos ir nė viena partija neturėjome realios regionų plėtros politikos. Patys sau galime savikritiškai pasakyti, kad jos neturėjome ir mes.

Kaip manote, ar jums užteks ketverių metų atsinaujinti, kad 2016-aisiais vėl grįžtumėte valdyti?

Be abejo.

Dėkoju Jums už pokalbį.