Manipuliacijos skaičiais

Lietuvos pokario istorijos temomis paskaitas skaitantis RF generalinis konsulas Klaipėdoje A. Gračiovas taip ir nepateikė šaltinių, kuriais remiantis jis operuoja statistika, o RF užsienio reikalų ministerijos ataskaitoje tų šaltinių taip pat nėra.

Kiek Rusijos atstovų pateikiami skaičiai ir faktai yra realūs, teko tikrinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre.

"Pirmiausia reikia pabrėžti, kad šie duomenys pateikti Rusijos propagandai palankioje šviesoje. Skaičiais akivaizdžiai manipuliuojama, nuorodų į šaltinius nėra", – įvertinusi pateiktą informaciją konstatavo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Anot R. Staveckaitės-Notari, daugiausia klausimų ir diskusijų kyla dėl civilių aukų skaičiaus partizaninio karo metu.

"Skaidrėje nurodyta, kad Lietuvoje buvo nužudyti 25 108 asmenys. Pasak istoriko Mindaugo Pociaus, šių duomenų šaltinis yra Lietuvos ypatingajame archyve esantis dokumentas, kurio autorystė nėra žinoma – ant jo nėra jokių parašų, datų ir nuorodų į kitus šaltinius. M. Pocius spėja, kad dokumentą sukūrė LSSR KGB 1988 m. antroje pusėje. Šį sąrašą 1991 m. vertinęs Arvydas Anušauskas nurodė, kad archyvinių dokumentų tiems duomenims pagrįsti nėra", – pabrėžė R. Staveckaitė-Notari.

Istoriografijoje pateikiami įvairūs partizaninio karo metu žuvusių žmonių skaičiai.

Antai M. Pocius nurodo nuo partizanų rankos žuvus 14 330 žmonių (iš jų 2 830 sovietinių represinių struktūrų narių, apie 2,2 tūkst. partinių ir sovietinių aktyvistų ir 9,3 tūkst. civilių).

"Partizaninio karo metu žuvo apie 20 tūkst. partizanų, o ne 30 tūkst., kaip teigiama skaidrėje. 1944–1953 m. buvo suimta tik apie 2 tūkst. ginkluotų partizanų, likusius suimtuosius maždaug 16–18 tūkst., kuriuos sovietų represinės struktūros priskiria prie suimtų partizanų, reikia priskirti prie suimtų laisvės kovotojų slapukų, talkininkų ir prie pilietinio pasipriešinimo dalyvių, t. y. "banditizmu" apkaltintų besislapstančių nuo mobilizacijos žmonių", – dienraščiui teigė R. Staveckaitė-Notari.

Anot istorikės, pagrindiniai sovietų represiniai organai, slopinant pokarines Lietuvos laisvės kovas, buvo NKVD (MVD) ir NKGB (MGB, KGB).

Daugiausia čekistinės kariuomenės Lietuvoje buvo 1945 m. vasarą – 20 tūkst., kai mėginta dideliu teroru ir žudynėmis palaužti lietuvių tautos norą priešintis.

Istorikės teigimu, su partizanais daugiausia kovojo ne Raudonoji armija, o čekistų kariuomenė – NKVD-NKGB daliniai.

"Sovietų saugumo duomenimis, Lietuvoje 1955 m. veikė 51 partizanas. Retorinis klausimas: tai apie kokį partizanų "masinio teroro" nutraukimą galima kalbėti, kai toks partizanų skaičius? Paskutinis partizanas Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė Onos Činčikaitės sodyboje iki 1986 m. ir mirė sava mirtimi, o ne buvo suimtas, kaip teigiama skaidrėje. Partizaniniame kare dalyvavo apie 50 tūkst. Lietuvos gyventojų", – pažymėjo R. Staveckaitė-Notari.

Misija: Klaipėdoje reziduojantis Rusijos Federacijos generalinis konsulas A. Gračiovas nesibodi skaityti paskaitų apie Lietuvoje "heroizuojamus nacių kolaborantus". (Vytauto Petriko nuotr.)

Melas yra paveldėtas?

Kitaip tariant, RF atstovų viešai pateikiami pokarinės Lietuvos skaičiai ir faktai (jau nekalbant apie traktuotes, dvelkiančias propagandinėmis manipuliacijomis) nesutampa su tais, kuriuos tų pačių sovietinių struktūrų dokumentuose aptiko Lietuvos istorikai ir tyrinėtojai.

Tai galėjo nutikti dėl to, kad Rusijos atstovai lig šiol sąmoningai naudojasi dar stalininiu palikimu – oficialiai sovietmečiu deklaruotais duomenimis, kurių patikimumu suabejota po to, kai buvo išslaptinti ir paviešinti sovietinės cenzūros dokumentai, išleisti dar 1949 m.

Buvus tokius leidinius pamena ir klaipėdietis Antanas Stanevičius, praeityje dienraščio "Tarybinė Klaipėda", vėliau – "Klaipėdos" vyriausiasis redaktorius, kuris sovietmečiu cenzūros vadovėlį privalėjo mokėti mintinai ir saugoti redakcijos seife.

Jei redaktorius būtų ką nors pražiopsojęs neleistino, į spaudą nebūtų praleidęs kitas filtras – vadinamojo Glavlito cenzoriai, skaitę kiekvieną laikraščio tekstą ir vertinę kiekvieną nuotrauką.

"Turėjau seife gal tris knygas, kuriose buvo išvardyta, ko negalima spaudoje minėti. Tikrai nebuvau viso to perskaitęs, tik įdomumo dėlei pavartydavau. Kadangi mes turėjome tą "perkūnsargį", cenzorių, kuris budėdavo spaustuvėje, per daug nesigilinau į tuos draudimus. Kai laikai atšilo, man kilo mintis paimti ir tų draudimų knygas perspausdinti laikraštyje. Gerai, kad to nepadariau, nes nežinia kuo dar būtų pasibaigę. Paskui atvažiavo kurjeris, kuriam privalėjau jas atiduoti. Tai buvo 1989 m. pabaigoje", – prisiminė A. Stanevičius.

Kaip iškreipti tiesą?

Tad ką gi buvo draudžiama skelbti, prasidėjus Šaltajam karui Sovietų Sąjungoje?

Ir kaip atsirado ligi šiol Rusijoje oficialia statistika pripažįstami duomenys, kuriais labai nesunku manipuliuoti dabartiniame propagandiniame kare?

Pirmiausia buvo draudžiami visi skaičiai, liečiantys Antrąjį pasaulinį karą (sovietų pavadintą Didžiuoju tėvynės karu).

Viename išslaptintame cenzūros sąvade nuo 96 iki 113 paragrafo skelbiama, kad yra draudžiama publikuoti bet kokius duomenis, kuriuose būtų minimi konkretūs skaičiai ar procentai, kiek SSRS gyventojų buvo mobilizuota Didžiojo tėvynės karo laikotarpiu, draudžiama skelbti, kiek buvo mobilizuota moterų, kiek iš viso buvo sutelkta karinės technikos.

Draudžiama skelbti apie karo padarinius dirbančiųjų sveikatai (apie epidemijas, sumažėjusį gimstamumą, maisto racioną ir jo poveikį žmonių sveikatai, gyvenimo sąlygas).

Draudžiama skelbti konkrečius duomenis apie karo invalidus.

Draudžiama skelbti apie karinės technikos nuostolius visuose frontuose, taip pat dalinių, junginių, įskaitant ir laivyną, duomenis, taip pat vadų pavardes.

Draudžiama skelbti apie sąjungininkų, taip pat priešo nuostolius, tiek kalbant apie žmones, tiek ir apie techniką.

Draudžiama skelbti informaciją apie prieš SSRS kariavusių šalių užimtuose generaliniuose štabuose įgytus dokumentus.

Draudžiama skelbti apie į SSRS įvežamus trofėjinius žemės ūkio ir pramonės įrenginius, transporto priemones, meno kūrinius, gyvulius.

Draudžiama skelbti apie lendlizo metu iš sąjungininkų gautas karines atsargas, techniką, medicinos įrangą, vaistus strategines žaliavas, įskaitant naftos produktus.

Draudžiama skelbti apie medicinos darbuotojų ginklo naudojimą (išskyrus ginant ligonius, sužeistuosius ar savigynos atveju).

108 paragrafą verta pacituoti atskirai: "Draudžiama publikuoti duomenis apie žvalgų persirengimą (išskyrus partizanus) priešo karine uniforma."

109 paragrafas skelbia, kad paslaptis turi išlikti ir tai, kiek sovietų teritorijoje, kuri buvo okupuota vokiečių, veikė partizanų, kokie buvo jų konspiracijos, maskuotės būdai, kaip buvo įrengtos jų stovyklos.

O štai pagal 335 paragrafą draudžiama publikuoti bet kokius duomenis apie specialius perkėlimus (trėmimus – A. D.) ir bet kokius duomenis apie specialiai perkeltuosius (tremtinius – A. D.).

Remiantis 338 paragrafu, draudžiama viešinti bet kokią informaciją apie karo belaisvius, perbėgėlius, kalinius ir tremtinius, taip pat apie lagerius, kalėjimus, kolonijas ir specialias gyvenvietes bei jų dislokacijos vietas.

Pasitelkė senus ginklus

Nepaisant nurodytų draudimų, sovietmečiu kai kurie duomenys visais šiais klausimais vis dėlto buvo skelbiami.

Kadangi egzistavo konkretūs nurodymai, ko nevalia viešinti, galima manyti, kad oficialiai skelbiama Antrojo pasaulinio karo bei pokario statistika yra sovietų propagandistų sudėliota taip, kaip jiems atrodė reikalinga, ir su realybe neturėjo jokio ryšio.

Šiais duomenimis lig šiol naudojamasi RF, kai kalba pakrypsta apie Antrąjį pasaulinį karą ar pokarį, ypač sovietų okupuotose teritorijos, taip pat ir Lietuvoje.

Prieš 70 metų pateikta iškreipta sovietinė informacija šiandien Rusijoje traktuojama kaip tiesa ir ja manipuliuojama aukščiausiu lygiu šmeižiant Lietuvos Respubliką ir jos piliečius.