Motyvuotas sprendimas

Vos prieš kelias savaites per šalį nuvilnijo skandalas – vienoje Šiaulių mokykloje, įsiutęs dėl atimto telefono, mokinys sumušė mokytoją. Priklausomybė nuo mobiliųjų įrenginių, regis, įgauna vis didesnį pagreitį. Kaip su tuo kovoti? Mokytojai sako, kad klausimas išties keblus. Jei mobilusis telefonas naudojamas mokytis, jis naudingas, bet jei vaikas į jį panyra siekdamas užsiimti kita veikla, kyla problemų. Kai kuriose šalies mokyklose jau draudžiama naudotis telefonais ne tik pamokų metu, bet ir per pertraukas – peržengę mokyklos slenkstį, mokiniai savo įrenginius privalo sudėti į spinteles, o pasiimti juos gali tik pasibaigus pamokoms.

Apie tokius pokyčius prieš kurį laiką paskelbė Akmenės savivaldybė. Vos prieš kelias dienas prie draudžiančiųjų gretų prisijungė ir Širvintos. Socialiniame tinkle Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė paskelbė, kad Širvintų pradinėje mokykloje vaikai, įėję į mokyklą, telefonus saugiai padeda, o pasiima tik išeidami.

Tokios priemonės esą gerina akademinius pasiekimus, prisideda prie vaiko fizinės gerovės, padeda kovoti ne tik su naršymu internete, bet ir su patyčiomis, nes vaikai neretai filmuoja, fotografuoja vieni kitus, o vėliau vaizdus kelias į virtualiąją erdvę.

Diplomatas: D. Žvirdauskas linkęs diskutuoti, o ne griežtai drausti. / E. Kniežausko nuotr.

Tarsi prizas

Kaunietės Austėjos neglumina mobiliųjų telefonų ribojimai. Mokykloje, kur ji mokosi, ribojimai taikomi jau ne vienus metus. Naudotis išmaniaisiais įrenginiais čia galima tik mokymosi tikslais. Likusiu laiku mobilieji ilsisi spintelėse.

„Nebuvo labai lengva adaptuotis prie naujos tvarkos. Mokykla, iš kurios atėjau į gimnaziją, tokių ribojimų netaikė. Pamokų metu telefonus laikėme kuprinėse, per pertraukas naršydavome internete. Dabar esame priversti daugiau bendrauti. Jaunesnių klasių moksleiviai eina į mokyklos aikštelę, atsineša stalo žaidimų. Aišku, matau, kaip likus keliolikai minučių iki pamokų pradžios, jie sėdi ant minkštasuolių ir žaidžia telefonais, nes žino, kad vėl jais galės naudotis tik po kokių šešių valandų, – vyresnieji, anot Austėjos, eina į biblioteką, ruošia namų darbus arba bendrauja. – Aptariame pamokas, artėjančius renginius mokykloje. Būna, pakalbame apie ateities planus. Paprasčiausiai daugiau komunikuojame.“

Telefonus Austėjos mokykloje galima naudoti tik tada, kai leidžia dalykų mokytojai. Apie tai jie praneša prieš pamoką. Smagiausia, pasak gimnazistės – „Kahoot!“ žaidimas. Nemokama interneto priemonė, skirta apklausoms, viktorinoms ar diskusijoms organizuoti. Didžiausias jos privalumas, kad veikia visose interneto naršyklėse su įvairiais mobiliaisiais įrenginiais – kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais ir t. t. Be to, juo naudotis labai smagu, nes dalyviai skatinami varžytis, o po kiekvieno atsakymo pateikiamas asmeninis įvertinimas ir užimama vieta. Gimnazistė pasakojo, kad naudodamiesi telefonais pamokų metu jie ieško ir kitos informacijos.

Vienintelis būdas nusiraminti jiems yra telefonas.

„Tarkim, šiandien telefonais naudojomės per lietuvių kalbos pamoką. Internete ieškojome publikacijų su netaisyklingomis antraštėmis“, – paklausta, ar, gavus mokytojo leidimą naudotis telefonu, neniežti rankų pasitikrinti e. pašto ar feisbuko žinučių, paauglė neslėpė, kad visko pasitaiko.

Tačiau dažniausiai ji stengiasi išlikti sąžininga mokytojams ir sau. Austėja žino, kad susigadinti gerą vardą galima greitai, o vėl pelnyti mokytojo pasitikėjimą – sunku.

„Šiaip galiu pasakyti, kad ta tvarka turi ir šiokio tokio žavesio, nes kai mokytoja leidžia pasiimti telefoną, atrodo, kad gavome prizą“, – juokiasi moksleivė.

Sukūrė savo tvarką

Kelias dešimtis metų lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Violeta (vardas pakeistas) neslėpė, kad draudimas per pamokas naudotis telefonu – teisingas žingsnis, kurio jos mokykla, deja, vis dar nesiryžta žengti.

„Administracija baiminasi, kad taip pažeis mokinių teises. Vaikai pradės skųstis, tėvai – piktintis“, – ilgametę darbo patirtį turinčiai lituanistei tai nė motais, todėl pamokose mokiniai priversti laikytis jos taisyklių.

Jaunesniųjų klasių moksleiviai telefonus sudeda į dėžutę ant palangės, vyresnėliai išmaniuosius įrenginius gali laikyti savo kuprinėse, tačiau su išjungtu garsu. Nusižengus tvarkai į elektroninį dienyną mokytoja įrašo pastabą.

„Tradiciškai, mokslo metų pradžioje tėvus supažindinu su pirmojo pusmečio planu – atsiskaitymų datomis, rekomenduojama literatūra ir, žinoma, tvarka pamokų metu. Tėvai žino, kad aš draudžiu naudotis mobiliaisiais telefonais, nes, priešingai nei kitų dalykų mokytojai, jų neįtraukiu į mokymo procesą“, – Violeta tikino tėvų pretenzijų nesulaukusi.

Moksleiviai taip pat susitaikė su tvarka lietuvių kalbos pamokose, tačiau kartkartėmis pasitaiko užuomaršų, kurių kuprinėse suskamba telefonas. Nors su pradinukais nedirba, iš kolegų mokytoja girdėjo, kad priklausomybę nuo telefonų turi net mažiausieji, iš kišenių vis dažniau traukiantys prabangius išmaniuosius. Kai kurie pedagogai naudotis telefonais draudžia. Prireikus tėvai susisiekia su klasės auklėtojomis arba jos pačios paskambina tėvams, jei vaikas pasijuto blogai ar iškilo kokių kitų klausimų.

„Pradinukams šiuo klausimu reikia skirti ypač daug dėmesio, o telefonus visada galima pakeisti laikrodžiais „Gudrutis“, kuriais, mano žiniomis, vaikai sėkmingai naudojasi“, – savo nuomonę išsakė pedagogė.

Pranašumai ir trūkumai

Švietimo bendruomenėje ne vienus metus netylant diskusijoms dėl telefonų naudojimo, tėvai neapsisprendžia, ar draudimai reikalingi, ar galima apsieiti ir be jų.

„Faktas toks, kad dauguma vaikų mobiliuosius telefonus turi ir turinčių juos skaičius tik augs. Kai neturėjau savo vaikų, sakiau, kad telefonai nebūtini, šiandien galvoju kitaip. Vaikai neretai vieni grįžta iš mokyklos į namus. Neįsivaizduoju, kad jie galėtų neturėti telefonų su savimi. Galų gale, būna visokių nenumatytų atvejų“, – dviejų vaikų mama Asta įsitikinusi, kad telefonas gali turėti keletą paskirčių, todėl apie tai labai svarbu kalbėti su savo vaikais.

Visų pirma telefonas suteikia saugumo jausmą tiek pačiam vaikui, tiek jo tėvams. Tarkim, naudojant specialią programėlę, pasiklydus galima lengviau rasti kelią namo. Dar vienas telefono pranašumas – komunikacija. Vaikas gali paskambinti seneliams, kurie galbūt nesinaudoja socialiniais tinklais, susisiekti su draugais.

„Žinoma, telefonas yra ir mokymosi priemonė. Tikrai žinau, kad kai kuriose pamokose mokytojai vaikams liepia išsitraukti mobiliuosius ir ieškoti tam tikros informacijos. Aišku, čia yra ir kita medalio pusė. O ką, jei vaikas to telefono neturi?“ – svarstė kaunietė.

Kalbėkite su vaikais

Stebėdama savo sūnaus ir dukros santykį su išmaniaisiais įrenginiais, Asta negalėjo nepaminėti ir jų keliamų grėsmių. Telefonai, kurie neretai suteikia saugumo jausmą, anot mamos, gali veikti priešingai, ypač tais atvejais, kai vaikai nesaugo savo asmens duomenų, bendrauja su nepažįstamais.

„Savo vaikams aiškinu, kad į virtualiąją erdvę nekeltų nieko asmeniško – namų vaizdų, adresų ir pan. Jie taip pat žino, kad, parašius nepažįstamam žmogui, o taip yra buvę ne kartą ir su necenzūriniais tekstais, reikia pranešti man“, – paklausta, ar riboja laiką, kurį jos vaikai praleidžia prie telefonų ekranų, moteris tikino, kad to jai kol kas neprireikė. Tačiau programėlę, kuri tai leistų daryti, Asta yra parsisiuntusi ir, jei tiks prireiks, aktyvuos ją.

„Kol kas nėra tokios problemos. Namuose telefonams nelabai lieka laiko, o mokykloje įrenginiai guli kuprinėse. Vaikai žino, kad jie naudojami tik išimtiniais atvejais, – Asta džiaugėsi vaikų sąmoningumu, kuris anot jos, turi būti diegiamas visose šeimose. – Pirmiausia už savo vaikus yra atsakingi tėvai. Jie turi kalbėti, aiškinti ir, žinoma, rodyti pavyzdį. Kokia prasmė drausti vaikui naudotis telefonu, jei pats negali pavalgyti nebraukydamas telefono ekrano. Mokykla? Ji ne žandaras. Tačiau tvarka turi būti ir ten. O aš tikrai ne kartą esu girdėjusi, kad jaunesni mokytojai patys naršo telefonuose tuo metu, kai vaikai rašo atsiskaitymo darbus.“

Viskas prasideda šeimoje

Augančią vaikų priklausomybę nuo telefonų pastebi ir psichologai. Maigydami mobiliuosius įrenginius vaikai vis daugiau laiko praleidžia virtualiajame pasaulyje, kuris iš jų atima galimybę išmokti bendrauti – reikšti jausmus, kurti santykius. Vaikų ir paauglių psichologė, žaidimų terapeutė Loreta Vaičaitytė su tokiais atvejais susidūrė ne sykį.

„Klausimas – višta ar kiaušinis pirmiau atsirado. Iš vienos pusės, mes matome, kad naujajai kartai stinga socialinių įgūdžių, o virtualiojoje erdvėje viskas paprasčiau, tarkim, kad ir užkalbinti draugą. Kitas dalykas – namuose susiformavęs įprotis laiką leisti telefone, kurį jie atsineša į mokyklas. Pas mane ateina vaikų, kurie nemoka dalytis, draugauti, pralaimėti. Vienintelis būdas nusiraminti jiems yra telefonas. Jie žiūri filmus, žaidžia, naršo po įvairius socialinius tinklus“, – galiausiai, anot L. Vaičaitytės, nusiraminimo priemonė tampa priklausomybe.

Tėvams kaltinant mokyklas, kad šios nesiima pakankamai griežtų priemonių, specialistai pirmiausia ragina atsigręžti į save ir užduoti kelis paprastus klausimus: kiek laiko patys praleidote naršydami telefone ir ar bent keliolikos minučių pokalbio su savo atžala neišmainėte ir susirašinėjimą su bičiuliu ar bičiule virtualiojoje erdvėje?

„Priklausomybė vystosi tada, kai yra emocinis nepasitenkinimas realybe – negebėjimas bendrauti su bendraamžiais, nesusikalbėjimas su tėvais. Virtualiajame pasaulyje vaikai virsta herojais“, – situaciją analizavo L. Vaičaitytė.

Mokykloje dirbanti specialistė savo kabinete nesulaukė moksleivio, kuris prisipažintų per daug laiko leidžiantis naršydamas telefone, todėl tėvai, anot jos, turėtų akylai stebėti savo atžalas ir padėti joms įvertinti savo elgesį: kodėl aš tai darau, kodėl man reikia per valandą keletą kartų atsidaryti telefoną ir juo naudotis?

Specialistai pataria nustatyti tam tikras ribas: stebėti vaikų elgesį, jei reikia, riboti laiką prie mobiliojo telefono ekrano, o jam sugaištą laiką skirti savo galbūt neatrastiems pomėgiams. Draudimai? Psichologai įsitikinę, kad vaikus reikėtų ugdyti, o ne drausti, nes visus „ne“ vaikams smagu peržengti.

Maigydami mobiliuosius įrenginius vaikai vis daugiau laiko praleidžia virtualiajame pasaulyje, kuris iš jų atima galimybę išmokti bendrauti.

Abejoja draudimo nauda

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovų teigimu, drausti naudotis mobiliaisiais telefonais mokyklose nacionaliniu mastu kol kas nesvarstoma. Leisti naudotis įrenginiais ar ne – kiekvienos mokyklos apsisprendimas.

„Į mokyklą atsinešamos priemonės turi tarnauti mokymui ir mokymuisi. Mobilieji telefonai, kaip ir kompiuteriai, kita įranga, gali būti viena iš priemonių, padedanti paįvairinti ugdymo procesą. Iš tiesų nieko peiktino, jeigu mokytojas ugdymo procesui pasitelkia ir mobiliuosius telefonus. Kai kurios mokyklos, matydamos, kad tai blaško mokinių dėmesį, naudotis mobiliaisiais telefonais yra uždraudusios arba leidžia naudotis tik tam tikru laiku ugdymosi tikslais“, – į „Kauno dienos“ užklausą atsakė ŠMSM atstovai.

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidento Dainiaus Žvirdausko teigimu, mobiliųjų telefonų draudimas – kiekvienos bendruomenės susitarimas. Toks esą galioja ir KTU Inžinerijos licėjuje, kuriam jis vadovauja, – mokiniai prieš tam tikras pamokas telefonus sudeda į dėžutes, o pasibaigus pamokai juos pasiima. Ar reikėtų tikėtis tokio sprendimo nacionaliniu mastu?

„Tokio visuotinio draudimo aš vengčiau, o jeigu reikia atskiruose epizoduose, atskirose pamokose tai taikyti – kodėl gi ne?“ – kalbėjo D. Žvirdauskas. Jo manymu, reiktų surengti plataus masto diskusiją, į kurią įsitrauktų tėvų forumai, pedagogų bendruomenė, švietimo ir mokslo ministerijos, savivaldybių atstovai. D. Žvirdausko įsitikinimu, vertėtų įvertinti visus už ir prieš argumentus ir tik tada priimti sprendimus, nesižvalgant į kitas šalis ir jų pavyzdžius, kaip, pavyzdžiui, Švediją, kurios valdžia nusprendė vis daugiau mokymosi proceso perkelti iš ekranų į knygas.

„Žinote, pamačius tą žinutę, nereikėtų taip tiesmukai galvoti, kad, jeigu padarė švedai, darykime ir mes. Reikėtų pažiūrėti, kas ten už, o kas yra prieš, nes skaitmeninio turinio galimybės, jo perteikimo galimybės, animacijos, testų naudojimas, įvairiausių žinių patikrinimas – man atrodo, tai labai didelės galimybės, na, bet, jeigu švedai tai daro pagrįsdami mokslu, stebėjimais, kodėl gi ne, bet viską reikia labai pasverti“, – teigė Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas.