Tai jis žurnalistams pirmadienį Prezidentūroje sakė po ekspertų diskusijų apie istorinę atmintį ir jos įprasminimą. Prezidentūra apie G. Nausėdos iniciatyvą pasiūlyti Seimui nustatyti vieningas gaires istorinei atminčiai įprasminti informavo praėjusią savaitę.

„Neturėtų būti tokių dalykų, kaip vieninga istorijos politika, vykdoma iš kažkokio tai vieno centro, kuriuo aklai turėtų sekti tam tikros savivaldybės. Tarp kitko, prezidentas pokalbio pradžioje pasakė, kad jo pasakymas, kurį žurnalistai suprato, kad tai turi būti vieninga politika, kuriai būtų pavaldžios savivaldos institucijos – tai buvo ne visiškai taip, kaip jis mano“, – pabrėžė A. Nikžentaitis.

Istorikas taip pat sakė, kad diskusijoje iškelta mintis, jog valstybės tikslas yra padėti derinti skirtingas istorines atmintis, o ne būti arbitru diskusijose.

Jis teigė, kad pasaulyje yra sukurtas idealios istorinės politikos modelis, kad politikai užtikrina sąlygas „laisvai, emociškai visuomenės diskusijai apie praeitį patys joje nedalyvaudami“, o sprendimus politikai galėtų priimti tik matydami aiškų visuomenės sutarimą.

Prezidento iniciatyva kultūros forumas surengtas po visuomenę supriešinusių sprendimų dėl istorinių asmenybių įamžinimo ženklų sostinėje, tokių kaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Kazys Škirpa.

Ragina stiprinti švietimą mokyklose, per žiniasklaidą

G. Nausėdos vyriausioji patarėja švietimui ir kultūrai Sonata Šulcė teigė, jog istorikai, paveldosaugininkai, menotyrininkai ir kiti ekspertai sutarė dėl būtinybės stiprinti visuomenės švietimą istorijos klausimais.

„Vieni iš siūlymų – stiprinti dar mokykloje edukacinę, švietėjišką veiklą, vadovėlių leidybą, galiausiai kalbėta, kad reikia stiprinti mokslines programas prie Lietuvos mokslo tarybos ar kitų egzistuojančių institucijų. Dominavo idėja, kad reikia daugiau kalbėtis ir diskutuoti istorinės atminties klausimais, nes tai mums visiems svarbu“, – teigė S. Šulcė.

Dabar gero sprendimo greičiausiai nebeįmanoma rasti, kadangi viskas per toli nuėjo.

Istorikas Rimvydas Petrauskas sakė, kad diskusijoje išryškėjo pozicija, jog naujų specialių institucijų kūrimas sprendžiant istorinės atminties klausimus „nebūtų pats geriausias kelias eiti“.

Ekspertai sutaria, kad būtina skatinti gyvesnį ir konstruktyvų viešąjį diskursą istorinėmis temomis, ypač stiprinant švietimą mokyklose, taip pat dažniau ekspertams nagrinėti komplikuotas istorinės atminties temas žiniasklaidoje.

„Žmonėms mokykla dažnai yra pirma ir dažnai vos ne paskutinė vieta, kur jie susiduria su intensyvesniu istorijos mokymu. Todėl norime, kad mokykla ir aktyvesnis kalbėjimas žiniasklaidoje tomis temomis suintensyvėtų“, – tikino R. Petrauskas.

Kalbėdamas apie sprendimus dėl J. Noreikos atminimo lentos, jis sakė, kad šis konkretus klausimas neaptartas. Anot jo, istorinės atminties „redukavimas į tokias lenteles, ar į vadovėlines lenteles, kur istorija redukuojama į faktų iškalimą, yra turbūt pats blogiausias istorinės atminties funkcionavimas“.

„Mes kaip tik norime išsiveržti iš lentelių ir nediskutavome, kuri pusė yra teisi ar neteisi (...). Pagrindinis sprendimas turi būti, kad turime pradėti diskutuoti, kol tos lentelės kabo. Tas visuomeninis ekspertinis filtras turi būti prieš tai. Dabar gero sprendimo greičiausiai nebeįmanoma rasti, kadangi viskas per toli nuėjo“, – tikino istorikas.

Anot jo, istorikų užduotis nėra priimti sprendimus, jų užduotis yra „ištirti asmenų veiklą ir pateikti  akademinę ekspertizę kolegoms ir visuomenei“.

A. Nikžentaitis: lentelė J. Noreikai – tyla prieš audrą

Anot A. Nikžentaičio, po 2010 metų istorijos politika pakito, kai praeitis „tampa informacinių karų tarp valstybių objektų“. Anot jo, Prezidentūra nėra ta vieta, kuri „spręstų vienos lentelės klausimą“, bet gerokai svarbiau specialistams rasti principus, būdą, kuris leistų istorinės atminties klausimus spręsti ateityje.

„Ši lentelė (pridursiu, kad mano prognozės visos neišsipildo) yra tik nedidelis vandens sudrumstimas prieš pakankamai dideles audras, kurios kils dėl praeities, jeigu nebus imtasi konkrečių veiksmų. Čia turėtumėme galvoti apie dialogo tarp įvairių grupių nustatymą“, – įspėjo ekspertas.

Jo nuomone, šiuo metu Lietuva Europoje išsiskiria dėl „per daug kriminalizuotos diskusijos apie praeitį“, nurodydamas keliamas baudžiamąsias bylas tiek kai kuriems istorikams, nagrinėjantiems rezistencinių kovų temas, stribų vykdytas žudynes, tiek ir daliai politikų, siekiančių sumenkinti partizanus ar paneigti sovietų agresiją.

Jis minėjo teisėsaugos nagrinėtus Viačiaslavo Titovo, Algirdo Paleckio, Rūtos Vanagaitės, Mariaus Ivaškevičiaus pasisakymus dėl skirtingų istorinių dalykų.

Žmogus, kuris kalba nesąmones apie vieną iš didžiausių naujausios epochos diskusijose naujai atrastų visuomenės herojų, tai eliminuoja žmogų iš viešojo gyvenimo.

„Lietuvos istorija, kaip įrodė Adolfo Ramanausko Vanago atvejis, yra labai brandi, ir žmogus, kuris kalba nesąmones apie vieną iš didžiausių naujausios epochos diskusijose naujai atrastų visuomenės herojų, tai eliminuoja žmogų iš viešojo gyvenimo, kaip atsitiko su R. Vanagaite. Patikėkite, tai yra pakankamai didelė bausmė, gerokai didesnė nei kelių šimtų eurų bauda“, – pabrėžė A. Nikžentaitis.

Savo ruožtu menotyrininkas Ernestas Parulskis pabrėžė, kad Lietuvoje norint pastatyti memorialinę lentą, iš esmės nereikia istorikų ar kitų „moralės autoritetų“ išvados. Anot jo, viena vertus, tai demokratinis principas, tačiau jis sukelia „komunikacinį chaosą“.

E. Parulskis siūlė įvertinti Anglijos patirtį, kur siekiant valstybinio atminimo ženklo, vertinimo procesas trunka kone penkerius metus, tačiau paliekama galimybė ir kabinti paprastesnes, privačias atminimo lentas, tuomet tereikia pastato savininkų, statybininkų sutikimo.

Tai jau antrasis forumas istorijos ir kultūros temomis. Pirmajame diskutuota apie kuriamą Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Prezidentūra žada spalį vėl kviesti ekspertus pokalbiams apie istorinę atmintį, tuomet tikimasi diskusijas apibendrinti.