Angelai Botsvanai

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, padariau didelį angelų sodą Ukrainai ir padovanojau šios šalies ambasadai, kad saugotų ukrainiečius. Svarsčiau, kokį sodą padaryti Botsvanoje, UNESCO renginyje. Nutariau, kad dabar, kai vyksta tokie baisūs karai, angelų reikia visam pasauliui, kad jį saugotų, kad žmonės susimąstytų, kaip rasti santarvę“, – pasakoja prieš kelias dienas po net pusantros paros trukusios kelionės iš Botsvanos į Vilkiją grįžusi žinoma sodų rišėja Vida Sniečkuvienė.

Ji su Lietuvos delegacija dalyvavo Botsvanos mieste Kasanėje vykusios UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto 18-osios sesijos renginiuose. Čia lietuvių nuo seno puoselėjama šiaudinių sodų rišimo tradicija sulaukė pasaulinio pripažinimo – ji įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Kokie jie išskirtiniai ir unikalūs, įrodė ir didžiulis susidomėjimas Botsvanoje dviejų mūsų sodų rišėjų sukurtu sodu. „Mano padarytus šiaudinius angelus sukabinome ant Linos Žaliauskienės padarytos sodo piramidės, dar pakabinome ir jos sukurtų saulyčių. Žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių priėję čiupinėjo šiaudinius angelus, klausinėjo, kaip gimsta sodas, ką jis reiškia lietuviams. Paskelbus, kad sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO sąrašą, susidarė ilga eilė norinčių pasveikinti. Anksčiau tokiuose renginiuose dalyvavę žmonės pasakojo, kad tokios dar nematę“, – sėkme džiaugiasi V. Sniečkuvienė.

Misija: V. Sniečkuvienė (dešinėje) ir L. Žaliauskienė Botsvanoje sukūrė didžiulį sodą, pasakojo apie gilią šios tradicijos prasmę ir kitus mokė jos paslapčių. (Loretos Sungailienės nuotr.)

Botsvanoje sukurtas sodas ir liko šioje šalyje, kur ši lietuviška tradicija pripažinta pasauline vertybe: jį, kaip taikos, harmonijos ir skalsos linkėjimą, Lietuvos delegacija padovanojo Botsvanos nuolatiniam atstovui prie UNESCO ir šios sesijos pirmininkui J. E. Mustq Moorad, o šis pažadėjo jį perduoti Botsvanos prezidentui Mokgweetsi Masisi.

Angelų sodui, kurį kūrėme Botsvanoje, padariau 41 angelą, o iš viso iš Lietuvos vežiausi jų per 60, dar paukštelių, saulyčių, kad turėtume ką padovanoti.

Atitiko kriterijus

Šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui 2021–2022 m. rengė kultūros ministro pavedimu sudaryta darbo grupė, kurioje dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros ir Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, sodų rišėjus vienijančios asociacijos „Dangaus sodai“ nariai.

„Bendradarbiavimas su svarbiausia tradicijos saugotoja ir pagrindine nominacijos iniciatore, asociacijos „Dangaus sodai“ vadove Marija Liugiene visiems mums suteikė daug malonių, gaivinančių ir įkvepiančių akimirkų. Kiekvienai tradicijos ypatybei atskleisti nominacijos filmuke ji rado ir pasiūlė puikiai tinkančią temą, pašnekovą, entuziastingas tradiciją saugančias šeimas, bendruomenes. Tikiuosi, ne tik aš, bet ir televizijos režisierius Donatas Simaitis jautė, kaip gera kurti tradiciją pristatantį filmą, kai šalia yra Marija, filmo idėjos, turinio, prasmės išmanytoja, globėja ir skleidėja“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė, kuriai teko koordinuoti darbo grupės veiklas.

Pernai šiaudinių sodų tradicijos nominacinė byla pateikta UNESCO. Šiemet lapkritį paviešintos UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertinimo komisijos išvados nudžiugino: lietuviškų sodų tradicija atitinka UNESCO nematerialaus kultūros paveldo, globalios ir integralios kultūros įvairovės, žmogaus kūrybiškumo sampratos ir kitus sąrašo kriterijus.

„Sodų nominacinė byla sulaukė Komisijos pripažinimo už aiškiai išdėstytą sodų tradicijos socialinę reikšmę ir kultūrinę paskirtį, sėkmingą bendruomenių įtraukimą į bylos rengimą“, – džiaugiasi L. Sungailienė. Bylos vertinime akcentuojama, kad amatas yra atviras, įtraukiantis socialiai pažeidžiamus asmenis, o patys sodai vertintini kaip lygybės, darnos, harmonijos, pagarbos socialinei ir gamtinei aplinkai simbolis. Vertinimo komisijos nuomone, tradicijos įtraukimas į UNESCO sąrašą paskatins vietos bendruomenes, grupes ir pavienius asmenis suprasti sodų tradicijos išsaugojimo svarbą ir savo atsakomybę perduodant ją ateities kartoms, atvers kelių naujiems projektams, suvienys suinteresuotąsias šalis įgyvendinant vertybės apsaugos priemonių planą.

Kad sodų tradicija tikrai gyva ir puoselėjama, patvirtina ir „Dangaus sodų“ asociacijos augimas. Kaip pasakoja jos vadovė M. Liugienė, 2020-aisiais į asociaciją susibūrė gal 10–12 šios tradicijos puoselėtojų, dabar jų jau per 70, o paskelbus apie sodų įtraukimą į UNESCO sąrašą, žmonės skambina ir prašosi priimami į asociaciją.

Kiek šiandien Lietuvoje yra sodų rišėjų, pasak M. Liugienės, niekas nepasakys. Vieni ryškesni, dalyvauja parodose, kiti moka rišti sodus, bet juos kuria tik sau ar norėdami kam nors padovanoti.

„Ši tradicija tikrai gyva. Kai pradėjau šią veiklą prieš 30 metų, niekas nežinojo, kas tie sodai. Rengiau edukacijas, seminarus, stovyklas, parodas, leidome knygas, kūrėme vaizdo įrašus, kaip surišti nedidelį, kaip žaisliuką, sodą. Visokių akcijų rengėme, kol sodai tapo žinomi“, – pasakoja M. Liugienė ir džiaugiasi, kad dabar jie žinomi visame pasaulyje. Tiesa, ji šią akimirką stebėjo Lietuvoje, nes, pasak jos, tokio amžiaus kaip ji žmogui tokia kelionė jau per tolima.

Botsvanoje posėdžiavęs Konvencijos Tarpvyriausybinis komitetas Komisijos rekomendacijai neprieštaravo ir vėlų gruodžio 5 d. vakarą šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje buvo įrašyta į UNESCO sąrašą. „Nominacijos įrašymo paskelbimas, padėkos žodis, trumpas 2 minučių trukmės tradiciją pristatantis filmukas, gausybė kitų šalių delegacijų sveikinimų ir dar daugiau džiugesio, palaikymo ir linkėjimų iš Lietuvos buvo be galo laimingos ir jaudinančios akimirkos visai Lietuvos delegacijai Botsvanoje“, – dalijasi įspūdžiais L. Sungailienė.

Patys rišo šiaudinukus

Iš Botsvanos po pasaulį pasklido ne tik žinia apie stebuklingus lietuviškus sodus, bet ir gausybė mažų šiaudinių angelų, saulyčių ir kitokių šiaudinukų.

Sodų rišėjos V. Sniečkuvienė ir L. Žaliauskienė čia surengė atviras kūrybines dirbtuves, kur kiekvienas norintis galėjo pasigaminti sau po mažytį sodelį ar šiaudinę kalėdinę dekoraciją.

„Angelų sodui, kurį kūrėme Botsvanoje, padariau 41 angelą, o iš viso iš Lietuvos vežiausi jų per 60, dar paukštelių, saulyčių, kad turėtume ką padovanoti. Jie pasklido po visą pasaulį. Daugybę jų savo rankomis pasidarė ir renginyje dalyvavę žmonės iš skirtingų šalių“, – džiaugiasi V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad dar Lietuvoje suruošė įvairaus dydžio šiaudų mokymui, siūlų, adatų, žirklių. Atėję į sodų dirbtuves žmonės klausinėjo, kaip daromi sodai, ką jie reiškia. „Aiškinome, kad tai – visas pasaulis, visas kosmosas. Jie nuolat juda, sukasi kaip pasaulis. Jei sustoja, vadinasi, kažkas nutiks negero – gal koks blogas žmogus užsuks ar bloga žinia pasieks. Sodas mus saugo“, – sodų galią atskleidžia V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad per vestuves turėjo būti sodas, nes jei jo nebus, jaunieji nesugyvens, pyksis. Jame turėjo būti ir dangus, ir žvaigždės, ir paukšteliai, ir „agradnykas“ (sargas) arba jaunieji, o paskui sode buvo galima „apgyvendinti“ ir vaikučius. Jaunieji pasamdydavo vieną ar dvi sodų rišėjas, paduodavo joms šiaudus, o tos matydavo, stiprūs jie ar skyla, ar siūlas nesipainioja, ar mazgų neatsiranda. Pagal tai buvo galima numanyti, ir koks bus šeimos gyvenimas.

Ne tik dėl grožio

V. Sniečkuvienė neabejoja, kad ir ją pačią gyvenime saugo sodai. Juos ji kuria jau arti keturis dešimtmečius. Pasakoja pirmą kartą sodus pamačiusi Rumšiškėse ir jie užbūrė. Ji surengusi daugybę personalinių parodų, mokiusi rišti sodus vaikus ir suaugusiuosius ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje, Kinijoje, Latvijoje, Italijoje, Danijoje, kitose šalyse. Jos sodų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis muziejus, Kinijos Zhejiang muziejus, jie iškeliavę po visą pasaulį, jos dėka A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus ėmė garsėti ir kaip „Sodų karalystė“.

Ji savanoriavo ir neįgaliųjų stovyklose. „Sodų rišimas terapinį poveikį turi visiems – ir suaugusiems, ir vaikams, ir sveikiems, ir pasiligojusiems. Darbas su šiaudais ugdo kantrybę. Turi palikti savo kitas mintis ir kurti, nes jei galvosi, ką turi išsivirti pietums, kur dar nueiti, kam paskambinti, nieko nebus, sodas grius. Turi susikaupti į čia ir dabar“, – aiškina V. Sniečkuvienė.

Atrodytų, tokios sudėtingos geometrinės formos kūriniui kaip sodas sukurti pirma reikia tikslaus piešinio. „Aš niekada nieko nepiešiu. Ateina mintis ar susapnuoju. Kiekvienas mano sodas turi savo istoriją, su savo pasaka. Nekuriu vienodų. Norisi vienokius šiaudus imti, tokius ir imu, norisi kitokio – imu kitokį. Bet labai svarbi kiekviena detalė, jas dedu ne tik, kad būtų gražu, bet ir su mintimi. Pavyzdžiui, anksčiau tikėdavo, kad paukštukai ant sodo – dvasių nameliai protėvių vėlėms. Jos atkeliauja pabūti su mumis prie Kūčių stalo, kur po staltiese irgi šieno padėdavo, kabodavo šiaudiniai sodai, šiaudinukais puošdavo eglutę. Tai labai svarbūs sakraliniai, labai subtilūs dalykai“, – neabejoja V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad kurdama sodus, su jais labai susigyvena: „Man jie – kaip vaikai. Paleidžiu juos į gyvenimą ir jie padeda žmonėms, juos saugo. Jie tokie lengvi, trapūs. Žmogus taip pat trapus ir mūsų gyvenimai trapūs, tad turime saugoti vieni kitus, kiekvieną žmogų.“

Sodus ji kuria iš rugio šiaudų, nors su jais reikia daugiau vargti. Pasirodo, ne visi tinka, nuo dirvožemio, kur jie auga, priklauso, ar šiaudas bus ne per minkštas. Tinkamų važiavo net į Svėdasus.

Šią savaitę po tolimos kelionės į savąją „Sodų karalystę“ Vilkijoje grįžusi V. Sniečkuvienė dar pilna įspūdžių apie Botsvaną ir renginį joje: „Botsvanos žmonės gyvena skurdžiai, nameliai mažuliukai, vienas šalia kito. Tačiau tiek šypsenų, tiek daug šviesos veiduose, geros nuotaikos pamatėme visur – kavinaitėje, renginiuose ar vietos meistrams demonstruojant savo amatus. Išgyventi jiems labiausiai padeda safaris – iš viso pasaulio žmonės veržiasi čia pamatyti laukinių žvėrių. Mes taip pat matėme dramblių, krokodilų, zebrų, begalę beždžionių ir kitų gyvūnų.“

Gal nuo šiol skalsos ir taikos botsvaniečiams padės siekti ir nuo negandų saugos ir daugybė lietuviško sodo angelų.

Sodai saugo darną

Šiaudiniai sodai yra viena lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšių. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį. Vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusios sudėtingesnės struktūros, taip pat būna žvaigždės, skritulio formos. Labiausiai paplitusį sodų pavidalą sudaro oktaedras – dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir apačią. Puošiami jie tradiciniais gyvybę, vaisingumą, turtingumą simbolizuojančiais elementais.

Gintauto Trimako nuotr.

Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos – simboliui: vertikalioje ašyje jis atspindi dangaus–žemės–požemio, praeities–dabarties–ateities modelį, o horizontalėje – keturias pasaulio šalis.

Sodai, vadinti liktoriumi, voru, dangumi, rojumi, buvo rišami visoje Lietuvoje (ilgiausiai Aukštaitijoje), kabinti virš kūdikio lopšio, vestuvių stalo, jais puošti namai ruošiantis Kūčioms ir Velykoms, tikintis, kad namuose ir santykiuose su pasauliu, savimi vyrautų darna.

2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. – į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

UNESCO sąraše – keturios mūsų vertybės

Šiaudiniai sodai – ketvirtoji Lietuvos vertybė prestižiniame UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Prieš trylika metų į jį įtrauktos lietuvių polifoninės dainos – sutartinės“, dar anksčiau – kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.), dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (2003 m.).

Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo tikslas – užtikrinti geresnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.

Į kitą – UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą šiemet įrašyta Kauno modernizmo architektūra.