Iki Seimo rinkimų lieka mėnuo. Atrodo, jie virsta mažai ką tedominančia rutina. Apie tai ir apie galimus būsimus laimėtojus bei pralaimėtojus svarsto politologas Vytautas Dumbliauskas.

– Iki Seimo rinkimų liko mėnuo. Į Seimą pretenduoja rekordinis skaičius kandidatų, daug partijų. Pasirinkimo, regis, į valias. Bet rinkimų kampanija – kaip niekad nuobodi. Seimo rinkimai Lietuvoje – jau tik rutina?

– Iš tiesų taip. Ir tai liudija, kad tampame normalia visuomene. Kažkada Lietuvoje Seimo rinkimai buvo tikrai reikšmingas įvykis. Bet dabar akivaizdi rutinizacija. Jau ne vieni metai Seimo rinkimai – ne įvykis. Rinkimai tapo įprastu reiškiniu, reguliariai pasikartojančiu kas ketverius metus. 1992-aisiais tai būtų įvykis, 1996 m. – taip pat, sugrįžo į valdžią dešinieji, 2000-aisiais vėl įvykis – į politines aukštumas iškilo Rolandas Paksas ir Artūras Paulauskas. Ir nuo to laiko rutinos jausmas tik stiprėja.

Anksčiau žmonės vis tikėjosi, kad kas nors per ketverius metus reikšmingai pasikeis, o jų viltys nepasiteisino. Balsuoti eina tik tie, kurie mano, kad reikia eiti. Žmonės turi teisę neiti.

– Dalį rinkėjų, matyt, atstumia tai, kad didžiosiose partijose – vis tie patys veidai. Juk partijų kandidatų sąrašų pradžiose – vos viena kita nauja pavardė. Lyderiai – vis tie patys.

– Politinės partijos tam tikru atžvilgiu yra ir ambicingų žmonių sambūriai, kuriuose naujam, jaunam žmogui prasimušti nelengva. Reikia būti arba labai ryškiam, arba nusipelnyti. Tokių, kad konservatorių sąrašo puošmena jaunoji Agnė Bilotaitė ar socialdemokratų jaunimo atstovas Juras Požela, – vienetai. O mūsų didžiųjų partijų lyderiams maždaug 50–60 metų. Tai vidurinė politikų karta. Jie savęs dar nelaiko senais ir tokie nėra. Nes toks amžius politikui – pati branda.

Tad Algirdas Butkevičius ir Andrius Kubilius, matyt, politikoje lyderiaus dar kokius mažiausiai 10 metų. Protinio darbo žmogui – tai pats tas. Panašiai ir su partijų viršūnėmis. Tiesiog nėra, kas užleidžia vietą, nes vidurinė karta dar gali dirbti. Partijose tiesiog nėra vietos. Jaunimas ar jaunesnioji karta partijose – vis dar tik dėl kvapo. Net ir liberalų partijose nėra jokių pasikeitimų – ten taip pat lyderiauja vidurinė karta.

Vis dėlto partijos nedaro to, ką turėtų. Viena partijų funkcijų – atrinkti lyderius ir juos rengti. Jei partijų lyderiai laiko save nepakeičiamais, tai nėra gerai. Nėra kartų pusiausvyros. Pabandykite įstoti į partiją ir padaryti karjerą – garantuoju, kad užtruktumėte ne mažiau nei 10 metų, net jei būtumėte energingas ir garsiai ir efektingai kalbėtumėte.

– Grįžkime prie rinkimų kampanijos. Antai socialdemokratų ir konservatorių patriarchai ne kaunasi, o šneka apie vaivorykštės koaliciją po rinkimų. Tai liudija, kad nei vieni, nei kiti neužtikrinti dėl politinės ateities?

– Socialdemokratai ir konservatoriai jau daug metų valgo tą pačią duoną – šios abi partijos yra politiniame elite, kuris jau daug metų sukasi. A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus sąjunga nebūtų nieko keista. Prisiminkime – pusantrų metų Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybė laikėsi būtent A.Kubiliaus ir konservatorių dėka. Viešumoje šios partijos žaidžia savo žaidimą, viešai kalba vienaip, kulisuose kitaip. Vaivorykštės idėja eina, kaip suprantu, iš socialdemokratų – jie, regis tikrai nesidžiaugtų galimybe, jei koaliciją reiktų sudaryti su Viktoro Uspaskicho Darbo partija.

– Taigi abi partijos nori savotiškai apsidrausti?

– Socialdemokratų vadovybė kartais padejuoja, kad su V.Uspaskichu tiesiog neįmanoma dirbti: jis ryte kalba viena, vakare – kita. Tad jeigu socialdemokratai būtų mažesnieji partneriai koalicijoje su Darbo partija, jiems būtų nekas. Juk Darbo partija – tai vieno asmens diktatūra. Tiesa, A.Butkevičius yra pasakęs, kad vaivorykštės koalicijos eiliniai partijos nariai nesuprastų. Tačiau tai tik jo nuomonė. Partijos elito pritarimas tam – kur kas didesnis.

– Kai kurie sako, kad vėl pradėta eksploatuoti politinės vaivorykštės idėja turi Prezidentės Dalios Grybauskaitės pritarimą.

– Taip, Seime kalbama, kad D.Grybauskaitė esą yra pasakiusi, kad, kol ji bus Prezidentė, V.Uspaskichas nebus nei premjeru, nei ministru. Vieša paslaptis, kad D.Grybauskaitė Darbo partijos atžvilgiu nusistačiusi neigiamai. Tam yra priežasčių.

– Ir pats reitingų lyderės Darbo partijos vadovas nerodo noro valdyti Vyriausybę. Priešingai nei kitų partijų lyderiai, jis nė nekandidatuoja vienmandatėje. Kaip aiškinti tokį V.Uspaskicho elgesį?

– Jis supranta D.Grybauskaitės poziciją. Yra žinių, kad V.Uspaskichas, jei jo partija laimėtų daugiausia mandatų ir jiems tektų formuoti Vyriausybę, į premjero postą siūlytų žinomą ekonomistą. Tad jis supranta, kokia yra politinė situacija, kad jo kandidatūrai S.Daukanto aikštėje pritarta nebus. V.Uspaskichas supranta žaidimo taisykles ir nemanau, kad atkakliai veršis, nes taip galima sukelti ir konstitucinę krizę. O jis nenori nieko griauti ir žais pagal esamas taisykles. Tai, kad jis nekandidatuoja vienmandatėje, įrodo, kad Seime jis dirbti nesiruošia. O kodėl nekandidatuoja partijos vicepirmininkas Vytautas Gapšys – sunkiai suprantama. Juk V.Uspaskichas yra prasitaręs, kad regi V.Gapšį savo įpėdiniu.

– Bet socialdemokratai elgiasi neką geriau. Ir jų kandidatų sąrašo pažiba Vilija Blinkevičiūtė nesiruošia kandidatuoti vienmandatėje.

– Tai, žinoma, ženklas, kad į Seimą ji nesiruošia. Apskritai tokie dalykai daromi, kad patrauktų rinkėjo dėmesį. Tai – rinkimų taktikos dalykai. Ne viena partija taip elgiasi. Jų veiklos būdas – bet kokiomis priemonėmis pakliūti į Seimą ir veikti po to. Tai – senos rinkimų gudrybės.

– Visi politologai vieningi ir sutaria, kad šis Seimas bus margas. Kaip manote, Vyriausybės formavimas šiemet užtruks?

– Manau, kad ne. Prezidentė D.Grybauskaitė – veiklos žmogus. Ji tikrai nori, kad nauja Vyriausybė pradėtų dirbti kuo greičiau, tad dėl visko bus susitarta greitai. Premjeras ir prezidentas – lygiaverčiai partneriai formuojant Vyriausybę. Manau, jau dabar aišku, kas per jos filtrą galėtų praeiti, o kas – ne. Manau, tie dalykai bus aptariami kuluaruose.

– Už poros metų – ir prezidento rinkimai. Partijos jau turėtų pradėti ruoštis ir jiems, bet apie tai nė nekalbama. Kodėl?

– Pirmiausia dėl to, kad nėra ryškių lyderių. Nė viena partija neturi ką priešpriešinti D.Grybauskaitei. Partijų funkcija – ugdyti lyderius, bet jos to, kaip matome, nedarā. Abejoju, ar per tuos likusius dvejus metus atsiras tokių, kurie galės lygiavertiškai su ja konkuruoti. Tiesiog jau per mažai laiko.