Devyni iš dešimties lietuvių mano, kad šalyje turi atsirasti asmenų, teistų dėl seksualinių nusikaltimų vaikams, registras. Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) paskelbtais UAB „Baltijos tyrimų“ duomenimis, šiuo metu visos be išimties gyventojų grupės pasisako už tai, kad seksualinių nusikaltėlių vaikams registras Lietuvoje turėtų veikti.

Palaikymą registrui labiau reiškė ir dažniau už kitus variantą „tikrai taip“ rinkosi moterys (63 proc., o „greičiau taip“ – 29 proc.). Žvelgiant į amžiaus grupes matyti, kad dažniausiai variantą „tikrai taip“ rinkosi 30–49 metų amžiaus respondentai (63 proc., o „greičiau taip“ – 31 proc.). Mažiau už kitus registrui pritarė 50-ies ir vyresnio amžiaus respondentai (89 proc.).

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė taip pat sakė, kad prokuratūra palaiko seksualinių nusikaltimų registro idėją, tačiau abejoja dėl jo viešumo lygio.

„Taip, pirmiausia, džiaugiamės, kad atsirado tokia iniciatyva. Ją tikrai palaikome. Manome, tikslinga būtų turėti tokį registrą, bet ar jis turėtų būti viešas, dėl to labai dvejojame“, – interviu LRT Televizijos laidai „Dienos tema“ sakė prokuratūros vadovė.

Anot jos, dėl registro dar turėtų nuomonę išsakyti ekspertai, „kad nebūtų pažeisti asmens duomenys“, nes kyla svarstymų, kad registras turėtų būti ne tik viešas, bet ir su asmenų nuotraukomis.

Dar visai neseniai, 2017 m., seksualinių nusikaltėlių registro projektas mėgino rasti palaikymą Seime, tačiau, nesulaukęs palaikymo, nugulė į rengėjų stalčius. Šiemet gegužę registruotas įstatymo, kuriuo numatytas seksualinių nusikaltėlių registras, projektas pamatytas lyg naujomis akimis.

Situacija: iki K. Bartoševičiaus galimo pedofilijos skandalo seksualinė vaikų prievarta šitokio dėmesio nebuvo sulaukusi. E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Daugiau viešumo

Iki K. Bartoševičiaus galimo pedofilijos skandalo seksualinė vaikų prievarta šitokio dėmesio nebuvo sulaukusi. Turinčiųjų sprendimo teisę taip nesujaudino net kai dėl galimos pedofilijos į teisiamųjų suolą sėdo žinomi Panevėžio globėjai, kurių namuose gyveno per dešimt, o išaugo dar daugiau, globojamų vaikų, kai kurie jų su negalia.

Postūmis – tokių bylų viešinimas. Teisėjų taryba taip pat pasisakė, kad ateityje žiniasklaida galės sužinoti kai kuriuos kaltinamuosius bylose dėl seksualinių nusikaltimų nepilnamečiams, kurios nagrinėjamos neviešuose posėdžiuose. Kuriuos – spręs bylą nagrinėjantis teisėjas.

Šiuo metu kaltinamųjų duomenys tokiose bylose neskelbiami, argumentuojant siekiu apsaugoti aukas. Pasak teisėjų tarybos nario, Apeliacinio teismo pirmininko Nerijaus Meilučio, galimybių juos viešinti atsiras, modernizuojant teismų tvarkaraščių sistemą. Tai turėtų įvykti šių metų pabaigoje ar kitų pradžioje.

Viešinti asmenis, kurie nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir kurių atžvilgiu teismo nuosprendžiai įsiteisėję, yra pateisinama.

„Žinomų žmonių atliekami neteisėti veiksmai visada domina visuomenę, o jei tie veiksmai susiję su prievarta prieš vaikus, tai dar labiau kelia susidomėjimą, nes tokios istorijos savaime yra jautrios ir jaudina. Mano supratimu, viešinti asmenis, kurie nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir kurių atžvilgiu teismo nuosprendžiai įsiteisėję, yra pateisinama, tačiau labai svarbu, kad nuo to viešinimo nenukentėtų prievartą patyrę vaikai. Todėl bet kokia informacija apie juos turi būti griežtai saugoma“, – teigė advokatė Dovilė Murauskienė.

Ji sutiko, kad seksualinių nusikaltėlių registro poreikis suprantamas, jis egzistuoja kai kuriose užsienio valstybėse, labai aiškus ir jo tikslas – veikti prevenciškai ir apsaugoti vaikus nuo galimos seksualinės prievartos. Kita vertus, pati idėja dar reikalauja detalaus apmąstymo.

Ne mažiau svarbus, anot advokatės D. Murauskienės, vaiko dalyvavimas baudžiamajame procese: „Vienas pagrindinių tikslų yra padėti užtikrinti vaiko interesus, o kad tai padarytume, pirmiausia reikia tuos interesus identifikuoti. Galiausiai, sudėtinga teisėsaugos institucijų atstovus įtikinti, kaip tuos vaiko interesus apsaugoti, ypač esant smurtui artimoje aplinkoje, kai vaikas emociškai labai prisirišęs prie smurtautojo.“

Institucijų bendradarbiavimas

Dar vienas žingsnis į priekį – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (SADM) pasirašyta penkiašalė bendradarbiavimo sutartis, skirta kovai su seksualiniu smurtu prieš vaikus. Kaip pranešė SADM, susitarime apibrėžtas institucijų veiksmų algoritmas, susidūrus su šia smurto rūšimi.

Šį susitarimą pasirašė SADM, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT), Policijos departamento, Generalinės prokuratūros ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos. Susitarime numatyta naujovė, kad prokuroras, atliekantis ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios inicijuoja tarpžinybinę Atvejo koordinavimo grupę.

Numatyta, kad šią grupę sudarys prokuroras, atliekantis ikiteisminį tyrimą, VVTAĮT ir policijos atsakingi asmenys, dirbantys su konkrečiu atveju. Šiuo pakeitimu siekiama suderinti skirtingų institucijų veiksmus, siekiant apsaugoti nukentėjusį nepilnametį nuo neigiamo baudžiamojo proceso poveikio, tinkamai užtikrinti jo interesų apsaugą ir teisių įgyvendinimą, skelbia SADM.

Tikėtina, kad šis susitarimas padės išvengti advokatės D. Murauskienės minėtų nesusipratimų dėl institucijų nebendradarbiavimo: „Prasidėjus tokiam tyrimui, neretai atsitinka taip, kad vaiko teisių apsaugos specialistai įgyvendina savo funkcijas, policija ir prokuratūra – savo. Vien dėl to nebendradarbiavimo vaikas dar iki bylai patenkant į teismą būna apklausiamas ir vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų, ir teisėsaugos institucijų atstovų. Tokiu atveju tikėtis visiškai objektyvių vaiko parodymų teisme jau sunku.“

Anot advokatės, sunkiausia vaikams pasakoti apie įvykius, kurie nutiko namuose, jo artimoje aplinkoje, kai prieš jį smurtauja (bet kokia forma) artimas žmogus. Tokiu atveju vaikui tenka dviguba našta: jam reikia priimti sprendimą, liudyti prieš savo artimąjį, taip pat atlaikyti kitų artimųjų sąmoningą ar nesąmoningą spaudimą ir emocijas dėl įvykio.

„Be abejo, duoti parodymus visada yra sudėtinga net ir suaugusiajam, tačiau tai daryti apie žmogų, su kuriuo vaikas nėra emociškai stipriai susijęs, yra lengviau. Kitas man įsiminęs momentas yra tas, kai vaiku nepatikima. Pavyzdžiui, teismas priima išteisinamąjį teismo nuosprendį, jei pritrūksta įrodymų, nors vaikas ir pasakojo apie patirtą prievartą. Tai nėra visiškai reta situacija seksualinės prievartos prieš vaikus bylos, nes tokio pobūdžio bylose paprastai tiesioginių įrodymų nėra ir tėra vaiko liudijimas prieš kaltininką. Iš tiesų, įrodinėjimas tokiose bylose yra labai sudėtingas, todėl ir rekomenduodama pasitelkti kaip įmanoma daugiau specialistų, kurie veiktų kaip tarpininkai tarp vaiko ir teismo ir padėtų teismui išgirsti ir suprasti vaiką“, – pastebėjo advokatė.

Svarbu: D. Murauskienės teigimu, rekomenduodama pasitelkti kuo daugiau specialistų, kurie veiktų kaip tarpininkai. D. Murauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasigendama švietimo

Grįžkime prie minėto registro. Lenkijoje seksualinių nusikaltėlių registras veikia jau šešerius metus. Registrą sudaro dvi duomenų bazės – vieša ir uždara, skirta tik vaikų auklėjimu ar jų sveikata besirūpinančioms įstaigoms. LRT Radijo bendradarbis Lenkijoje Laurynas Vaičiūnas sakė, kad per anksti teigti, ar registras pasiteisino, nes nematyti žymaus seksualinių nusikaltimų mažėjimo. Tokio registro atsiradimas šalyje sulaukė daug kritikos.

Vis dėlto registras yra reagavimas į padarinius, o viena silpniausių grandžių seksualinių nusikaltimų vaikams kontekste yra švietimas. Ši mintis buvo gana plačiai apžvelgta šiemet balandį vykusioje konferencijoje „Seksualinis smurtas prieš vaikus: prevencija, atpažinimas ir pagalba“.

Joje dalyvavusi ir vėliau su „Kauno Diena“ kalbėjusi Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Auksė Lipkevičienė kartojo: „Vaikams turi būti sakoma, kad yra tam tikri dalykai, kurių negali daryti niekas. Jau geriau bus melagingas ar perdėtas sureagavimas, policija išsiaiškins, kad nieko nebuvo, bet geriau sureaguoti, nei nereaguoti.“

Kalbant apie vaikų seksualinį švietimą, nereikėtų mesti akmens į ugdymo įstaigų daržą. Pirmosios švietimo pamokos prasideda šeimoje. Pats paprasčiausias dalykas, kuris priklausytų tėvams, su kuo jie galėtų supažindinti savo vaikus, tai – apatinių drabužėlių taisyklės. Net ir visai mažiems vaikams galima išaiškinti, kad viskas, kas yra po apatiniais drabužėliais, kitų yra neliečiama, kad tai yra riba, kurios negali peržengti kitas, išskyrus higienos procedūras.

Seksualinio smurto prevencija, anot VšĮ „Ribologija“ įkūrėjos Rugilės Butkevičiūtės, nustoti vadinti šią temą nepatogia, pikantiška, paslaptinga ar aštria. Ši tema yra gyvenimiška, su ja susiduriame, nes ji susijusi ir su lytiškumu, seksualumu.

„Apie seksualumą ir lytiškumą turėtume kalbėti lygiai taip pat atvirai, kaip apie tai, ką šiandien valgysime pietums. Kai atvirai kalbėsime apie tai, bus lengviau atvirai kalbėti ir apie seksualinį smurtą. Raidžių linijoje seksualinis smurtas yra raidė ž, iki raidės ž dar turime labai daug raidžių, taigi, daug ką galėjome padaryti prieš tai“, – natūralų kalbėjimą pabrėžė R. Butkevičiūtė.

Ji išskyrė dar vieną svarbų momentą – visas kūno dalis, tarp jų ir intymias, turime vadinti taip, kaip jos vadinamos iš tikrųjų, o ne peliukais, varpeliais, lizdeliais ar pelytėmis. Kai vaikas, tarkime, darželio auklėtojai sako, kad dėdė varpelį dėjo į lizdelį, vargu ar auklėtoja pagalvoja apie galimą seksualinę vaiko prievartą.