Neįprastas statybininko pomėgis

Siuvimo mašinų muziejų K. Bukauskas įkurdino 40 kv. m ūkiniame pastate. Kadangi gyvulių nebelaiko, stovėjo tuščias, tad paskyrė savo hobiui.

Žiemą muziejuje svečių nedaug, nes viduje šaltoka, užtai atšilus orams žmonės važiuoja į svečius, nes gandas apie Kęstučio kolekciją sklinda ir už Lietuvos ribų. Svečiai iš Belgijos siuvimo mašinų muziejuje viešėjo jau antrą kartą ir ne tuščiomis. Jo šeimininkui įteikė dovaną – kelioninę „Singer“ K20 modelio siuvimo mašiną, pagamintą 1920 m.

„Aš pats esu statybininkas“, – prisistato. Kodėl staiga statybininkui prireikė siuvimo mašinų? Kęstutis pasakoja istoriją, kaip 1972 m. gulėjo Kulautuvos sanatorijoje. „Kadangi joje teko pabūti ilgiau, kad per daug nenuobodžiautume, mus mokė siūti“, – prisimena tuometes pamokas.

Vis dėlto grįžęs į Juknaičius statybininkas siuvėju netapo. Pirmąją siuvimo mašiną „Singer“ dovanų gavo 1979 m. Ją padovanojo žmonos močiutės sesuo, kuri 1923–1925 m. grįžo į Lietuvą iš Škotijos. Nuo jos, sako, ir visa kolekcija prasidėjo.

„Pamatęs nenaudojamą, bet gražią, veikiančią siuvimo mašiną, paprašiau, kad atiduotų ją man“, – pasakoja vyras, antrąjį eksponatą savo kolekcijai parsinešęs iš uošvės, labai nagingos moters.

„Mašina sena, rusų gamybos „PMZ 2“ (liet. Podolsko mašinų gamykla 2). Turiu ir dar keletą tokių podolskinių, tik jau su kitais numeriais, bet kai rusai užpuolė Ukrainą, nereikia man ir tų jų mašinų. Po truputį nešu lauk iš muziejaus, kraustau jas ant aukšto“, – piktai aiškina Kęstutis.

Draugiški: panašių mini muziejų savininkai stengiasi palaikyti vieni kitus. Šįkart pas Kęstutį svečiuose – Žirklių muziejaus įkūrėjas Kęstutis Mėlinis. / K. Bukausko asmeninio archyvo nuotr.

Veikiančios ir su istorija

Anot K. Bukausko, beveik visi jo eksponatai veikia. „Man šiukšlyno ir metalo laužo nereikia“, – aiškina jis.

Kolekcijoje – įvairios mašinos. Vienos – modernesnės, elektrinės, kitos – su rankinėmis ir kojinėmis pavaromis. Yra ir tokių, kuriomis siuvant ir vienai kojai pavargus, kita gali minti specialiai pritaikytą pedalą. Turi ir vaikiškų, kad kartu su suaugusiaisiais į muziejų atėję vaikai nenuobodžiautų, turėtų į ką akis paganyti.

Paklaustas, ar būdamas Kulautuvos sanatorijoje galiausiai išmoko siūti, vyras linksi galvą. Sako, moka pats kelnes palenkti ar žmonai sijoną pataisyti. „Su siuvimo mašina“, – išdidžiai priduria. Pasirodo, seniau mašinos buvo gaminamos ir vyriškos, ir moteriškos. Moterims skirtos buvo mažesnės ir ne tokios galingos, todėl jos kailinių nesiūdavo o sunkesnius darbus atlikdavo vyrai.

Muziejuje esančių siuvimo mašinų geografija labai plati. Iš toliausiai atkeliavusi „Lada“ į Juknaičius pateko net iš Vladivostoko. Kolekcininkas taip toli nebuvo nuvykęs, bet visą „Lados“ kelio istoriją žino.

„Be istorijų šiandien – nė iš vietos. Juk tiesiog žiūrėti į eksponatus nuobodu. Todėl pasakoju lankytojams apie kiekvieną, leidžiu prisėsti, pasiūti, išbandyti, jei nori“, – tikina pašnekovas.

Dosnūs: svečiai iš Belgijos į muziejų atvyksta antrus metus iš eilės ir būtinai su dovanomis. Šįkart muziejui padovanojo 1920 m. sukurtą kelioninę „Singer“ K20 modelio siuvimo mašiną. / K. Bukausko asmeninio archyvo nuotr.

Kai sukanka kurios nors siuvimo mašinos gamybos 50-metis, ta proga pagaminama to modelio juodos spalvos jubiliejinių mašinų.

K. Bukauskas džiaugiasi, kad savo kolekcijoje irgi tokią turi – jau minėtą „Ladą“ iš Vladivostoko.

Muziejuje yra siuvimo mašinų iš daugybės šalių. Tarp jų – JAV, Vokietija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Danija, Ispanija, Rumunija, Šveicarija ir kt.

Seniausia kolekcijoje – 1872 m. pagaminta „Peugeot“, o „Gibson & Wilson“ ant JAV prekystalių atsidūrė 1882 m.

Be istorijų šiandien – nė iš vietos. Juk tiesiog žiūrėti į eksponatus nuobodu. Todėl pasakoju lankytojams apie kiekvieną, leidžiu prisėsti, pasiūti, išbandyti, jei nori.

Sudėtingiausia – parsigabenti

Kęstutis aiškina, kad rasti norimą siuvimo mašiną bet kuriame pasaulio kampelyje nesunku, – sudėtingiausia parvežti ją į Lietuvą. „Mašinos sunkios, į paštomatą neįdėsi, – juokiasi jis. – Viena mažų mažiausiai sveria apie 10 kg.“

Štai kodėl Kęstučiui talkina pažįstami ir draugai, gyvenantys minėtose šalyse. „Vienas mano draugas kurį laiką gyveno Prancūzijoje, tai per jį, padedant jo sūnui, įsigydavau eksponatų iš Prancūzijos. Dabar jis grįžo gyventi į Lietuvą, tad gauti siuvimo mašinų iš ten bus sunkiau“, – apgailestauja K. Bukauskas ir mini dar vieną pažįstamą Švedijoje, kuris Kęstučiui padeda dalyvauti aukcionuose.

Rinkti siuvimo mašinas, anot kolekcininko, nepigus malonumas: juk reikia mokėti ne tik už pačią mašiną, bet ir už jos atgabenimą iki namų.

Vyras šaltuoju metų laiku nedirba – tik vasaromis prie statybų, todėl pinigėlių kolekcijai papildyti tenka pasitaupyti. Ar žmona nepyksta, kad dalis šeimos biudžeto pavirsta siuvimo mašinomis, ir dar tokiomis senomis? Vyras atšauna, kad iš žmonos pinigų neprašo, turi savo.

Išvargta: „Ko gero, daugiausia pastangų, kantrybės ir užsispyrimo kainavęs pirkinys – 1900 m. siuvimo mašina „Gustav Winselmann Titan“, į muziejų atkeliavusi iš Danijos“, – sako Kęstutis. / K. Bukausko asmeninio archyvo nuotr.

Džiaugiasi, kad sūnūs, marčios ir dukra jam padeda. Ne pinigais, o žiniomis, šių dienų technologijų išmanymu. Vieni feisbuko puslapį prižiūri, kiti pervedimus per banką atlieka, treti suvenyrais lankytojams (su muziejaus logotipu, žinoma) pasirūpina.

Rodo įspūdingą eksponatą – mašiną, atkeliavusią iš Frankfurto prie Maino. Ji sveria apie 100 kg. Mašina skirta arklių balnams siūti, bet tinka ir batams taisyti.

Ant kitos siuvimo mašinos puikuojasi užrašas „Louis Littauer“ – šio siuvimo mašinų kūrėjo vardas simbolizavo kokybę, patikimumą. „Šios mašinos buvo eksponuojamos 70-yje pasaulio parodų, jose pelnė šešiolika medalių“, – aiškina K. Bukauskas ir priduria, kad yra radęs dar vieną to paties kūrėjo mašiną pavadinimu „Littauen“ („Lietuva“). Ji pagaminta apie 1895-uosius ir parvežta į Juknaičius iš Marselio.

Vienintelis Lietuvoje

Iš kur Kęstutis žino kiekvieno kolekcijos eksponato metus: juk ant siuvimo mašinų niekas datų nerašo? Vyras teigia, kad informaciją susiranda internete. Turi specialią programėlę.

Muziejaus lankytojams šeimininkas mėgsta pasakoti istorijas. Štai už siuvimo mašiną „Gritzner“, kuriai jau apie 130 metų, Lietuvoje tarpukariu buvo paklota 660 litų – tai liudija išlikę pirkimo dokumentai. Iš jų aiškėja, kad mašina buvo įsigyta Rietave 1927 m. „Supraskite, kad tiek pinigų už pirkinį anais laikais galėjo mokėti tik labai turtingas žmogus“, – sako kolekcininkas, prieš kelerius metus sulaukęs netikėto skambučio iš Lietuvos rekordų agentūros. Jos atstovas pranešė, kad toks siuvimo mašinų muziejus Lietuvoje yra vienintelis.

„Teko girdėti, kad panašūs yra Ispanijoje ir Latvijoje. Reikės pas kaimynus nuvažiuoti, pasižiūrėti“, – žada Kęstutis ir tikina, kad iš pradžių apie namų muziejaus įkūrimą net minčių neturėjo. Kai pradėjo po Lietuvą važinėti, pamatė, kokių įdomių kolekcijų žmonės turi sukaupę. Tada ir pats nusprendė saviškei namų muziejaus statusą suteikti.

„Mes, tokių mažų muziejų savininkai, vieni kitus labai palaikome. Vilkaviškio rajone, Degučių kaime, yra plaktukų muziejus. Beje, didžiausias Europoje. Esu jiems kokį pusšimtį plaktukų nuvežęs dovanų. Kęstutis Mėlinis turi Žirklių muziejų, o Panevėžio rajone, Piniavos kaime, savo sodyboje privatų etnografinį muziejų turi įkūręs Klementas Sakalauskas. Jau iškeliavęs anapilin, tad palikimu rūpinasi sūnus. Tarp rečiausių eksponatų – ir 70 mln. metų skaičiuojantis dinozauro kiaušinis!“ – susižavėjimo kupinu balsu dėsto pašnekovas.

Dovana: muziejaus lankytojų iš Telšių padovanota 1900 m. rankinė siuvimo mašina „Grover and Baker“, pagaminta Norvegijoje. / K. Bukausko asmeninio archyvo nuotr.

Ir perka, ir gauna dovanų

Paklaustas, už kurį eksponatą teko pakloti didžiausią sumą, juokiasi, kad muziejininkų negalima klausti apie pinigus. Brangiausia pasaulyje siuvimo mašina parduota už 41 tūkst. JAV dolerių. Šį faktą rado internete. Jo kolekcijos brangiausias eksponatas kainavo keturženklę sumą.

Daug siuvimo mašinų Kęstučiui žmonės tiesiog dovanoja – randa jas tvarkydami tėvų, senelių namus, sodybas. Vis dėlto įdomiausių ir rečiausių eksponatų tenka ieškoti pačiam.

„Kai į tas savo mašinas žiūriu, negaliu atsigėrėti: su kokia meile ir įdirbiu jos pagamintos. Kai kurios – net gėlėmis ranka ištapytos“, – rodo gėlių ornamentais dekoruotą siuvimo mašiną K. Bukauskas.

Dažnai jam ir pačiam tenka pabūti mechaniku – sutepti alyva, paremontuoti eksponatus. Jei nepavyksta, keletą kartų per metus kviečiasi talkon profesionalų siuvimo mašinų meistrą iš Kauno.

„Neveikiančių, surūdijusių siuvimo mašinų žmonės dažnai siūlo, bet kam jų reikia? Nekantrauju greičiau gauti siuntą iš Švedijos. Ten manęs laukia aštuonios jau seniau nupirktos siuvimo mašinos. Pažįstu žmogų, kuris kartą per metus grįžta į Lietuvą, tad netrukus jas parveš“, – trina delnais kolekcininkas.

Kas dažniausiai domisi jo kolekcija? Anot kolekcininko, žmonės, kurie patys siuva arba ką nors renka, kurie keliauja per visus Lietuvoje esančius privačius muziejus.

Kęstučiui be galo smalsu, kaip jį atradome: juk Kaunas nuo Šilutės tolokai. „Vilniečiai, kauniečiai apie mano kolekciją rašo, domisi, o saviškiams neįdomu. Norėjau Šilutės turizmo centre užsiregistruoti – nepavyko. Turbūt savame kaime pranašu nebūsi“, – primena seną lietuvių liaudies patarlę.

Norėdamas paįvairinti muziejaus ekspoziciją, Kęstutis įtraukė į ją ir žirkles. Kol kas jų nedaug, bet, sako, siuvimas juk neatskiriamas nuo kirpimo, todėl – tebūnie. Tegul pamato lankytojai, kokiomis žirklėmis naudojosi mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai.