Sportas kaimo vaiką išvedė į žmones

Šeštadienio interviu apie keltus, rankinį ir sodyboje prie Jūros įgyvendintą svajonę

Klaipėdoje vyrauja nuomonė, kad Smiltynės perkėlai prieš kelerius metus pradėjęs vadovauti Algimantas Žukauskas ją tarsi pakeitė.

Nebeliko skandalų, kai dėl girtų laivininkų įvykdavo avarijos, atnaujintas keltų parkas, prie jų išnyko automobilių eilės. Klausdamas – ar esate darboholikas, tikėjausi atsakymo, kad jis darbo valandų neskaičiuoja. Tačiau išgirdau teisingą mintį - jei tenka sėdėti po darbo, vadinasi, su juo nesusitvarkai.

Vis dėlto vasarą, kai perkėloje atsiranda didžiuliai automobilių srautai, prisipažino, kartais savaitgalius praleidžiąs dispečerinėje. Tiesiog norįs būti įvykių sūkuryje.

- Ar šeima nereiškia pretenzijų, kad dažną savaitgalį vasarą, kai geriausi orai, praleidžiate darbe?

- Vaikai yra suaugę. Įgyvendinau vaikystės svajonę ir jau 16 metų turiu kaimišką sodybą Tauragės rajone Stuokaičiuose, ant Jūros upės kranto. Mes su Regina ten mėgstame leisti laiką. Turime šunį, kurį vadiname Mafija. Jis yra nedidelis, bet labai gerai saugo namus. Mielas yra ir katinas, kurį pavadinome Bingladenu. Jį išmestą radau perkėloje. Džiaugiuosi ir trimis obuolmušiais arkliais – Kleopatra, Cezariu ir Lordu. Arkliai labai jaukūs. Penktadieniais, kai grįžtame į sodybą, pašaukiu juos vardu, ir atbėga iš ganyklų. Buvusioje tėviškėje turiu ir 10 hektarų žemės. Darbo dienomis, kai gyvename bute Klaipėdoje, sodybą prižiūri kaimynas.

- Su Regina gyvenu jau 15 metų. Tai nėra mano buvusi žmona. Esame beveik bendraamžiai, vienas kitą suprantantys žmonės. Gal todėl, kad abu - Svarstyklės. Aš - tylenis, ji - kalbesnė. Pakankamai puikiai leidžiame laiką.

- O vaikai?

- Turiu du suaugusius sūnus. Žygimantas, kuriam 22 metai, baigia Tarptautinių santykių institutą Vilniuje.

Vytrūnas, jam 34 metai, savarankiškai dirba Klaipėdos draudimo kompanijoje „IF Draudimas“.

Aš ir sūnūs pagal kinų horoskopą esame gimę tais pačiais Šuns metais. Regina turi dukrą Elvitą, kuriai aš esu kaip ir tėtis, nes kartu ją auginome. Ji baigė žurnalistiką ir Vilniuje dirba žurnale „Moters savaitgalis“.

- Retas Jūsų sūnaus vardas. Kaip tokį sugalvojote?

- Antrą tokį Lietuvoje vargu ar rasite. Močiutė pasakė, kad norinti Vytrūno. Iš kur ji tokį vardą ištraukė, net nežinau.

- Ar pirmoji Jūsų žmona gyvena Klaipėdoje?

- Ji kartu su Vytrūnu gyvena mūsų pirmajame bute, kurį palikau po skyrybų.

- Kaip bendraujate su vaikais?

- Nuostabiai geri santykiai. Kai nuvykstu į Vilnių, visada susitinkame su studentu, aptariame jo problemas. Aš, Regina ir Vytrūnas kiekvieną rytą 8 valandą susitinkame „Klaipėdos“ viešbutyje, išgeriame kavos ir pasikalbame apie šeimos reikalus. Mano sūnūs gražiai bendrauja ir su Reginos dukra.

Gana dažnai vaikai atvažiuoja į sodybą. Jaunėlis ten kasmet su draugais švenčia gimtadienį. Aš taip pat ten švenčiu savo gimtadienį. Tik 60-metį šią savaitę paminėjau didesniame būryje Klaipėdoje.

Man šeima yra labai svarbi. Užaugau didelėje šeimoje, kur buvome penki broliai ir dvi seserys. Niekas mūsų nelepino. Norėdami eiti į mokyklą patys turėjome užsidirbti ir nusipirkti rūbų. Todėl man vaikai visada buvo gyvenimo prioritetas.

Vaikai gyvenimo posūkį, kodėl išsiskyriau su jų mama, suprato. Išsiskyrėme civilizuotai. Kai gyvenome su Aldona, aš dar sportavau. Rečiau būdavau namuose.

- Ar Jūs sportavote profesionaliai?

- Būdamas 45 metų, su Klaipėdos „Maisto“ rankinio komanda dar iškovojau Lietuvos čempionato bronzos medalį. Toje komandoje žaidžiau nuo pat pradžių, kai ją įkūrė. Kai 1991 metais baigiau sportuoti, po to „Maisto“ komanda gyvavo nebeilgai. Aš - kairiarankis, todėl žaidžiau dešiniojo krašto puolėju. Mano pravardė buvo „Istrebitel“, nes komandoje buvau greičiausias ir varžovus dažnai pagaudavau greitais išbėgimais. Ir prieš baigdamas žaisti „Maisto“ komandoje, rungdamasis su daug jaunesniais sportininkais, dar įmesdavau nemažai įvarčių.

- Rankinis Lietuvoje nėra populiari sporto šaka. Kaip Jūs ją suradote?

- Mokiausi Tauragės rajono Batakių vidurinėje mokykloje. Ten sportui buvo skiriama labai daug dėmesio. Iš pradžių bėgiojau trumpas distancijas ir net buvau gavęs atskyrį. Paskui susidomėjau rankiniu. Jis Skaudvilės krašte buvo populiarus. Baltarusijoje pakliuvau į tarybinės armijos rankinio komandą. Po tarnybos į Klaipėdą atvykau jau būdamas kandidatas į sporto meistrus. Tada man buvo 22 metai.

- Padarėte tais laikais stulbinančią karjerą – tapote Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju.

- Padėjo sportas ir atsitiktinumas. Atvykęs į Klaipėdą, susiradau rankinio komandą. Vilniaus universitete neakivaizdžiai baigiau teisę. Dirbau buitinio aptarnavimo sferoje. Buvau aktyvus miesto tarybos deputatas. Pasiūlė Liaudies kontrolės skyriaus neetatinio vedėjo postą. Prieš tvirtinant pareigybę, mane pakvietė į komunistų partijos biurą. Pamatęs, kad esu teisininkas, sportininkas, berods Jonas Gureckas tuomet pasakė, kad man turėtų būti rimtesnių darbų. Netrukus gavau pasiūlymą vadovauti Kooperatinės statybos skyriui, vėliau tapau Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju.

- Kaip tokios svarbios pareigos atsiliepė sportui?

- Ir toliau sportavau, dalyvaudavau varžybose. Pagal pareigas kuravau sportą. Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys buvo neabejingas sportui. Taip pat Vykdomajame komitete dirbo tuo metu Klaipėdoje žinomas krepšininkas Valentinas Greičiūnas, futbolininkas Martinas Gusiatinas. Į Klaipėdą iš kitų Lietuvos regionų pritraukėme daug gerų sportininkų. Žaisti rankinį atvyko tuometiniai Lietuvos rinktinės nariai – Valdas Trinkūnas, Valdas Babarskas. Labai geras vartininkas buvo ir Norgintas Misevičius. Subūrėme labai stiprią rankinio komandą, kuri tapo Lietuvos čempione.

- Kaip Jūs sugebėdavote pritraukti gerų sportininkų?

- Atvykę į Klaipėdą, jie iš karto gaudavo butą. Kadangi turėjau svarbias pareigas, tuo rūpinausi ir aš. Pagal tuometinę teisinę bazę tai buvo nelegalu. Sportininkai, dalyvaudami stovyklose, gaudavo po 3,5 rublio dienpinigių talonais. Juos iškeisdavome į grynuosius pinigus „Inkaro“ valgykloje.

Visi sportininkai kur nors dirbo. Surasdavome jiems gerą darbą. Už tą laiką, kai dalyvaudavome varžybose ar stovyklose, gaudavome visą atlyginimą. Ne vieną yra tekę išsukti ir nuo tarnybos tarybinėje armijoje. Susitardavome, kad perspektyvūs sportininkai tarnautų Kairių poligone ir galėtų važinėti į varžybas bei dalyvauti treniruotėse. Vykdami į varžybas, iš Klaipėdos mėsos kombinato gaudavome dešrų, kurios tuo metu buvo deficitas.

- Atrodytų, kad sportui tuomet buvo aukso amžius. Tačiau pasigirsta teiginių, kad sovietmečiu sportininkai būdavo išnaudojami. Atrodytų, kad tai panašu į tiesą, ypač kai sužinai, kiek dabar uždirba sportininkai.

- Visko buvo ir sovietmečiu. Prisimenu, kad Klaipėdos mėsos kombinatas turėjo autobusą KAZ, kuriuo vykdavome į varžybas. Jis į pakalnę riedėdavo vos 60 kilometrų per valandą, o šilta buvo tik prie variklio. Kai į Vilnių dardėdavome, vyrai išgerdavo, kad nesušaltų, lošdavo kortomis ir spėdavo išsiblaivyti. Buvo tokių, kurie ir prasigėrė.

Anuomet sportas buvo masiškesnis, daugiau įvairių varžybų vyko. Dabar sportas tapo labiau komercinis. Tik nedidelė dalis sportininkų uždirba milijonus, o masinis sportas šlubuoja.

Neseniai nuėjau pažiūrėti varžybų, kai žaidė „Atlanto“ futbolininkai, ir apėmė liūdesys. Tribūnose pamačiau tuos pačius sirgalius, kurie lankė sporto varžybas dar tada, kai aš sportavau. Jaunimas geriau valkiojasi gatvėmis.

- Ar Jus domina užsienio kelionės?

- Nemėgstu kurortų ir gulinėjimo saulėje. Per atostogas su Regina sėdame į savo automobilį „Mazda“ ir važiuojame į Vakarų Europą. Nakvojame moteliuose ir viešbučiuose. Jau išvažinėjome visą Europą. Šią vasarą buvome Danijoje ir Olandijoje. Norėjau senoviškų malūnų kraštą pamatyti. Pernai didžiulį įspūdį padarė išlikęs senoviškas Kolmaro miestelis Prancūzijoje. Planavome jį tik pervažiuoti, o sustojome dviem dienoms. Nesu buvęs nė vienoje kelionėje su grupe. Pagal savo charakterį nemėgstu būti pririštas.

Tarybiniais laikais lankiausi Brėmene. Negalėjome po jį vaikščioti daugiau kaip trys žmonės, griežtai buvo uždrausta kelti koją kur nors į šoną. Pernai, grįždami iš Prancūzijos, aplankėme Brėmeną. Patyriau didžiulį įspūdį, suradome fantastiškų vietų.

Visada su malonumu lankausi Čekijoje. Žavi senovinės pilys. Kiek už Europos Sąjungos pinigus ten jų restauruota? O mes skiriame Europos Sąjungos pinigus karvėms ir avims auginti. Ir Lietuvoje yra daug fantastiškų vietų. Kodėl negalima sutvarkyti panemunės pilių?