Nors didžioji dauguma Lietuvos gyventojų mano, jog dirbanti mama gali sukurti šiltus ir tvirtus santykius su savo vaiku, keturi iš dešimties galvoja, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas kenčia, jei jo mama dirba. Tiek pat respondentų teigia, jog šeiminis gyvenimas nukenčia, jei moteris dirba. Apskritai mūsų gyventojams būdinga labai poliarizuota nuomonė – 27 proc. mano, jog dauguma moterų norėtų šeimininkauti namuose, o ne dirbti, tiek pat tokiai nuomonei nepritaria, teigiama portale delfi.lt.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto atlikto tyrimo duomenys leidžia iliustruoti lietuviams būdingas nuostatas apie šeiminių ir darbinių vaidmenų derinimą. 2013 m. sausio-vasario mėn. atliktos apklausos metu buvo klausiama apie dirbančias mamas, jų santykius su vaikais, šeiminį gyvenimą.

KTU atlikto tyrimo duomenys rodo, jog pusė Lietuvos gyventojų mano, jog dirbanti mama gali sukurti tokius pat tvirtus ir šiltus santykius su vaikais, kaip ir nedirbanti mama. Penktadalis atsakė neturintys tvirtos nuomonės, o maždaug ketvirtis gyventojų atsakė nepritariantys teiginiui „dirbanti mama gali sukurti tokius pat šiltus ir tvirtus santykius su savo vaikais kaip ir nedirbanti mama“.

„Liberalesnį požiūrį turi moterys (lyginant su vyrais), didmiesčių gyventojai, turintieji aukštesnį nei pagrindinį išsilavinimą. Šių grupių respondentai dažniau pritarė minėtam teiginiui. Atitinkamai konservatyvesnės pažiūros, kalbant apie moterų darbinių ir šeiminių vaidmenų derinimą, būdingos vyrams, mažų miestelių gyventojams, mažesnio išsilavinimo gyventojams“, - teigė Politikos ir viešojo administravimo instituto atstovė Doc. dr. Audronė Telešienė.

Moteris po truputį išsikovoja vietą po saule, ne tik prie puodų

Visgi keturi iš dešimties Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas kenčia, jei jo mama dirba. Taip pat maždaug keturi iš dešimties teigia, jog šeimyninis gyvenimas nukenčia, jei moteris dirba.

Pakankamai didelė respondentų dalis – apie 30 proc. - į visus klausimus atsakė neturintys griežtos nuomonės. „Mano manymu, šie žmonės viduje dar diskutuoja, kurį variantą pasirinkti. Jie mato kiekvienos pusės privalumus ir trūkumus bei juos vertina. Kita vertus, ši vidinė diskusija natūrali, nes tema pakankamai subtili. Prisipažinti, kad palaikau feminizmą, mūsų visuomenėje dar sudėtinga, bet jau nebegali pasakyti, kad esi seksistas. Todėl dar ilgai turėtų išlikti pakankamai didelis procentas žmonių, kurie šiuos klausimus vertins nuosaikiai. Tai tematinis laukas, kuriame vyksta naujų vertybių kova su senosiomis, naujo įsivaizdavimo, kaip turėtų atrodyti lyčių santykių modelis, su senosiomis nuostatomis“, - svarstė tyrėja.

Pasak A. Telešienės, iš esmės visi tyrimo rezultatai – laukti, tikėti ir atitinka mūsų visuomenės tendencijas. „Jei Lietuvoje būtų buvusi įgyvendinta šeimos politika, kurios siekė viena iš šalies politinių jėgų, oficialus šeimos modelis būtų labai atitolęs nuo paprastų žmonių požiūrio, kas yra šeima, koks joje yra pasiskirstymas vaidmenimis ir pan. Tikrai nėra suvokimo, kad moters vieta – tik prie vaikų ir puodų. O ir pagal įvairius rodiklius, rodančius, kiek moterų Lietuvoje dirba, mūsų šalis pasauliniu mastu yra tarp tų šalių, kuriose lygios galimybės įgyvendintos geriausiai“, - teigė pašnekovė.

Ar moterys iš tiesų nori dirbti?

Pasak tyrėjos, Lietuvos gyventojams būdinga labai poliarizuota nuomonė – vieni (27 proc.) mano, jog dauguma moterų iš tiesų norėtų šeimininkauti namuose, o ne dirbti, kiti (26 proc.) tokiai nuomonei nepritaria, o didžiausia dalis neturi tvirtos nuomonės. „Didelė poliarizacija ir didelė tvirtos nuomonės neturinčių respondentų dalis rodo, jog vyksta nuostatų kaita ir vertybių perkainojimas. Liberalesnį požiūrį šiuo klausimu turi moterys, Vilniaus miesto gyventojai, turintieji aukštesnį nei pagrindinį išsilavinimą“, - sakė tyrėja.

A. Telešienės manymu, artimiausią dešimtmetį Lietuvoje sustiprės modernios nuostatos, moterų įsitraukimas į formalias darbines veiklas išliks didelis ar netgi didės, o šeiminių ir darbinių vaidmenų derinimo konfliktai iš esmės bus sprendžiami įgalinant vyrus-tėčius, paskatinant juos intensyviau dalyvauti vaikų priežiūros ir auklėjimo veiklose.

„Tarp sociologų šiuo metu diskutuojama, kad moterų emancipacija Lietuvoje jau įvyko. Pagal moterų įsitraukimą į darbo rinką esame tarp pirmaujančių šalių. Tai iš tiesų negrįžtami procesai, dirbančių moterų skaičius augs, kol taps panašus į vyrų. Dabar laukiama vyrų emancipacijos. Moterys jau įsiliejo į viešą gyvenimą lygiomis galimybėmis su vyrais, tačiau joms liko ir visos privataus gyvenimo užduotys ir vaidmenys. Taigi jų veikla prasiplėtė. O štai vyrams ši emancipacija neįvyko, nes jie iš viešo gyvenimo sunkiai išeina į kitą sferą – šiuo atveju, į privatų gyvenimą. Pavyzdžiui, vaikų priežiūros atostogas ima labai mažas procentas vyrų. 21-ame amžiuje turės įvykti vyrų emancipacija, kai jie peržengs stereotipinį įsivaizdavimą, kas yra vyro vaidmuo šeimoje. Kol kas mūsų klausimai buvo susiję su moterimis, taigi tam tikra prasme tendencingi. Nebuvo klausimo, ar vaikas nukenčia, jei tėvas išeina dirbti. Kol kas atsakymas labai aiškus. Gal po kelių metų, kai prasidės vyrų emancipacija, ir bus galima jį užduoti“, - teigė pašnekovė.

Moteris pasmerkta gyventi nuolatiniame konflikte?

Klaipėdos universiteto lektorius, sociologas Liutauras Kraniauskas, komentuodamas tyrimo rezultatus, pabrėžė, kad tokio pobūdžio apklausos paliečia normatyvinį lygmenį, vadinasi, atsakymas nebūtinai susijęs su kasdiene elgsena. „Kai tavęs klausia, ar moteris, kuri nedirba, galėtų suteikti daugiau emocinės pagalbos savo vaikui, aišku, atsakysi teigiamai. Arba, žinoma, sutikti, kad yra blogai, jog neskyrei savo vaikui dėmesio. Tačiau kai tu sakai, jog tai būtų gerai, dar nereiškia, kad taip ir darai, kadangi klausimai liečia normatyvines vertybes, t. y. klausiama kaip ir apie tai, kaip turėtų būti idealiu atveju. Nors vertybės lemia mūsų elgesį, bet tikrai ne visada“, - įsitikinęs pašnekovas.

Sociologas sutiko, kad šiuolaikinė visuomenė susiduria su dviem prieštaringomis vertybėmis arba vaizdiniais, susijusiais su vaikų priežiūra ir realizacija darbo rinkoje, kurie gali kelti vertybinį konfliktą. Tačiau, susidūrusi su pasirinkimu, moteris dažniausiai pasirenka darbą, juolab kad ir viešoje erdvėje daromas pakankamai didelis spaudimas, kad darbas yra svarbesnė sritis nei šeima. Pagaliau kuriamos pašalpų sistemos, valstybės šeimos politika taip pat atspindi, ko tikimasi iš jos piliečių.

„Dabartiniu laikotarpiu didesnis akcentas visgi dedamas ne moters buvimui šeimoje, kurioje iš tiesų ji gali visiškai save realizuoti ir laimingai auginti vaikus, bet jos dalyvavimui darbo rinkoje. Šiuo metu darbo jėga yra daug aktualesnis klausimas nei sudaryti sąlygas, leidžiančias moteriai likti šeimoje. Ateityje, manau, bus dar labiau stiprinamos nuostatos dėl moterų dalyvavimo darbo rinkoje. Kita vertus, šeimos institucija išliks, į ją bus bandoma atsižvelgti, ji visą laiką bus šalia egzistuojanti vertybė, dėl kurios galima užsiimti savotiška savikritika. Taigi bus galimybė nuolat save plakti, kad per mažai dėmesio skiriama šeimai, vaikams, niekada negali būti savimi patenkintas ir „geras“, - svarstė L. Kraniauskas.