– Esate pirties „Laimės garas“ šeimininkai. Sakykite, kas slepiasi po tokiu gražiu jūsų pirties pavadinimu?

– Pradėsiu nuo pačios pirties. Verčiant iš lotynų kalbos, žodis „pirtis“ reiškia „šalinanti skausmą, ligą, liūdesį“. Vadinasi, pirtis liečia tiek fizinį, tiek ir dvasinį žmonių pasaulį. Dar mūsų protėviai tikėjo, kad į pirtį reikia eiti nusiteikus sakraliai, panašiai kaip į bažnyčią.

O kas slepiasi po „Laimės garu“? Turbūt du žmonės, kurie kartais pavargsta nuo savo tiesioginių darbų, bet nuėję į pirtį arba surengę ją kitiems patys pasijaučia labai laimingi.

Tiesa, viskas prasidėjo nuo Kęstučio. Prieš gerą dešimtmetį jis pamatė skelbimą apie nemokamą pirties edukaciją. Užkabino žodis „nemokama“. Pagalvojo – o kodėl nepasidomėjus? Pirtis vyrui visada patiko, tačiau neturėjo nė mažiausio supratimo, kokia iš tiesų ji turėtų būti. Anksčiau į pirtį rinkdavosi vyrai, gerdavo alų, bendraudavo, kartais sužaisdavo karščio žaidimą „kas ilgiau iškęs“ (juokiasi). Supratimas apie pirtį buvo labai primityvus.

Pergalė: pernai vykusiose Lietuvos mėgėjų vanojimo varžytuvėse K. Benkunskas tapo geriausiu. / V. Benkunskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Tai kas gi pasikeitė po lemtingos edukacijos?

– Ten Kęstutis pamatė visai kitokį pirties vaizdą. Toji pirtis buvo lėta, ne per karšta, su arbata, su žolynais. Grįžo švytinčiomis akimis ir keletą dienų apie ją pasakojo. Toks buvo pirmasis kabliukas. Nuo to karto abu pradėjome gaudyti informaciją (prieš dešimtmetį jos dar nelabai daug buvo) apie rengiamas pirties edukacijas. Pamenu, jau po pirmosios aš supratau, kad, neturint laiko atostogoms, užtenka kartą nueiti į gerą pirtį. Nes pirtis yra vieta, kur tau taip gerai išvalo galvą, tarsi būtum mėnesį gulėjęs po palme Karibuose.

Kai Kęstutis pabaigė mokslus, įgijo pirtininko kvalifikaciją, abu pradėjome vesti pirtis savo draugams, artimiesiems, šeimos nariams. Kiekvieną savaitgalį vis kažką kviesdavome, kad galėtume vėl ir vėl užkurti pirtį. Po kurio laiko įsikišo draugai. Jie ragino pradėti rengti pirtis ir nepažįstamiems. Už postūmį ir pirmus žingsnius esame jiems be galo dėkingi.

– Galima vardinti daugybę priežasčių, kodėl sveika ir naudinga eiti į pirtį, tačiau pagrindinis stimulas turbūt – ne vien fizinis, bet ir dvasinis kūno išvalymas?

– Taip, mūsų tikslas, kad pirtyje žmogus restartuotųsi, pailsėtų, išsivėdintų galvą, pasiruoštų naujai darbo savaitei. Įdomu, kad panašiu metu kaip ir pirtis mūsų gyvenime atsirado joga, meditacija. Pamatėme, kad šitie dalykai vieni kitiems netrukdo. Pirtyje juk irgi stengiamasi netriukšmauti, leisti sau ir kitiems pasinerti į gilesnį pasaulį, tarsi į kokią meditaciją. Žmonės patiria daugiau džiaugsmo, pozityvo, laimės, kas vėlgi atveda prie mūsų pirties pavadinimo.

– Ar pirtis yra jūsų hobis, o gal per dešimtmetį jau virto tiesioginiu darbu?

– Tai mūsų pomėgis, todėl kai Kęstutį kokiuose nors pirtininkų renginiuose pristato kaip profesionalą, jis visada pataiso, kad yra mėgėjas, nes visada mėgaujasi tuo, ką daro.

Mūsų tandeme galioja nerašyta taisyklė. Sutarėme, kad vos tik šis pomėgis taps mūsų darbu, išsyk darysime metų ar dviejų atostogas, nes pirtis turi būti širdies veikla… Iki šiol vis dar mėgaujamės kiekviena joje praleista akimirka ir laukiame pirties kaip šventės, kuriai ruošiamės labai atsakingai.

Vantos, šveitikliai, žolelės arbatai, nuovirams – tie malonūs rūpesčiai tiek mus, tiek ir mūsų svečius pamažu panardina į būsimą pirties procesą. Todėl niekada neribojame ir neskaičiuojame laiko, nes tiksinčios rodyklės irgi kelią stresą. Ypač šių dienų pasaulyje, kai laikas, sakoma, yra pinigai. Todėl vieno atsakymo, kiek laiko turi trukti pirtis, nėra. Mūsų tikslas – kad niekas nežiūrėtų į laikrodį, kad laikas pirtyje tarsi ištirptų, kad žmogus atsiduotų tarsi upės tėkmei. Nes kiekvieno žmogaus, kaip ir kiekvienos žmonių grupės, energetika yra skirtinga. Vieni sotumo jausmą pajaučia po trijų valandų, kiti išeina alkani ir po keturių.

Dažnai žmonės mūsų klausia, kodėl nedarome kelių pirčių per dieną. Atsakome: tai savaitgalinis procesas, kuris turi teikti mums malonumą, atsipalaidavimą po darbo savaitės. Aš esu valstybės tarnautoja, o Kęstutis dirba vadovaujamą darbą, susijusį su šildymo ir vėdinimo sistemomis, kuriame įtampos tikrai užtenka. Štai kodėl pirtis, visų pirma, reikalinga jam pačiam, kad galėtų „nusinulinti“, pailsėti nuo įtemptų darbų, grafikų ir t. t.

– Jei savo pirtį pavadinote „Laimės garu“, turbūt žinote ir pačios laimės apibrėžimą?

– Kai žmogus laimingas, jis nori ta laime dalintis, duoti jos kitiems, todėl juokaujame, kad jei kam jos trūksta – tegul ateina pas mus. Pasidalinsime. Įvyniosime į laimės garus ir gyvenimas prašviesės.

Kas man pačiai yra laimė? Gal pirmiausia nuoširdus bendravimas, tikrumas, draugystė tarp žmonių. Pirtyje žmonės apsinuogina ne tik tiesiogine prasme. Kiek atvirų pokalbių yra tekę išgirsti, juose dalyvauti. Pirtyje žmonės ištikrėja. Man laimė yra pasijausti ir kažkieno sielos dalimi, ir priimti žmones į save, į savo vidų. Būna, pirtis baigiasi, o žmonių laimingi veidai akyse stovi…

– Kokių stereotipų yra tekę girdėti apie pirtis?

– Pirmas, kuris šauna į galva, – kad kuo karščiau, tuo geriau (juokiasi). Toks požiūris labiau būdingas vyriškai energijai. Noriu pasakyti, kad karščio pojūtį reikia reguliuoti su drėgmės ir temperatūros santykiu. Jei temperatūra siekia apie 60 laipsnių, tai ir drėgmė turėtų būti tokia pati. Tuomet karščio pojūtis (tiems, kam jo reikia) bus pakankamai stiprus. Jei temperatūra 70 laipsnių, tai drėgmė turėtų būti 50. Žodžiu, bendrai turi gautis apie 120 laipsnių. Karštį mes pasiekiame ne per sausą temperatūrą, bet per drėgmę – tuomet žmogus jaučiasi komfortiškai.

Būna ir taip, kad vieni nori karščio, o kiti jo negali pakęsti. Ką daryti? Pirmiausia, derintis prie mažiausiai karštį pakeliančio žmogaus. Kai jį išleisime pailsėti į priepirtį, tuomet pilsime samtelius vandens ant įkaitusių akmenų ir garo pagalba kelsime karštį. Geras pirtininkas visada mokės laviruoti tarp žmonių poreikių. Iš pirties visi iki vieno turi išeiti laimingi.

Dar vienas stereotipas, kad į pirtį negalima eiti aukštą kraujospūdį turintiems žmonėms. Netiesa. Kraujo spaudimas pirtyje krinta, tačiau toks žmogus po pirties turi vengti ledinio vandens ir šaltų procedūrų kontrasto, t. y. rekomenduojama palengva įšilti ir lygiai taip pat palengva atvėsti.

– Tai kas vis dėlto yra gera pirtis?

– Pirties gerumas nepriklauso nuo karščio. Gera pirtis, visų pirma, yra geras pirtininkas, kuris sugeba pajausti žmones, juos sujungti, o drauge ir atsižvelgti į kiekvieno ten esančio poreikius.

Pirties gerumas nepriklauso nuo karščio. Gera pirtis, visų pirma, yra geras pirtininkas, kuris sugeba pajausti žmones, juos sujungti, o drauge ir atsižvelgti į kiekvieno ten esančio poreikius.

Antra, atmosfera pirtyje labai priklauso nuo žmonių, kurie į ją ateina. Jei susirinko vienas kitą pažįstantys žmonės, jie spinduliuoja bendrą energiją. Jei draugija pirmąsyk mato vieni kitus – prireikia šiek tiek laiko, kad žmonės atsipalaiduotų. Tuomet labai padeda tam tikri ritualai. Tarkim, pirtininkas ratu neša ritualinį kaušą, į kurį tarsi dedami gražūs palinkėjimai: vienų kitiems, pasauliui, Lietuvai. Po to pilamas garas, visi panyra į balkšvą ūką, sušnara vantos, pusbalsiu šnypščia drėkinami akmenys ir žmonių veiduose atsiranda palaima.

– Įsivaizduokite situaciją. Penktadienis. Pirtininkas baigia savo tiesioginį darbą anksčiau, nes vakare kažkam pažadėta pirtis. Visa bėda, kad nuotaika prasta: jaučiasi piktas, irzlus, pavargęs...

– Jūs labai teisingai pastebėjote – negali suirzęs eiti prie žmonių. Čia kaip ir maisto gamyboje: viskas persiduoda. Kęstutis dirba vadovaujamą darbą, tad aišku, kad streso į namus parsineša kur kas daugiau nei aš. Tada aš jį pasiguldau pirty ant laktų, užkuriu kokį gardų smilkalą iš lietuviškų žolelių ir skambant raminančiai mantrai atlieku taškinį kūno masažą. Patikėkite, nereikia net 15-os minučių, kai įtampa išsisklaido kaip smilkalo dūmas.

– Ar svarbu, kokias vantas naudoja pirtininkas? Ar nuo jų irgi priklauso pirties kokybė?

– Sąnarių apšildymui, kompresams mes naudojame beržo vantas. Pagrindiniam vanojimui – raudonlapį ąžuolą. Jis labiausiai tinka mūsų mėgiamai vanojimo technikai.

Vienam vantų masažo seansui prireikia net iki aštuonių vantų. Kam tiek daug? Nes visų jų paskirtis skirtinga. Platesnės vantos skirtos pavėdavimui, siauresnės – garo nuleidimui ar užglostymams, aromaterapijai ir t. t.

Ne paslaptis, kad kiekvienas pirtininkas turi savo braižą bei vantas ir vanojimo techniką renkasi pagal save. Kita vertus, klausiame, ko pageidauja mūsų svečiai – gal kam skauda nugarą, o gal kažkas jaučia įtampą pečiuose arba nori tiesiog atsipalaiduoti.

Nors iš pirmo žvilgsnio vanojimas neatrodo didelis mokslas, tačiau kursuose pirtininkai išmoksta daugybės tikslingų judesių. Tai ne šiaip mosavimas vantų šluotomis žmonėms virš galvų… Vanojimas turi būti dinamiškas ir vientisas. Kiekvienas užėjimas su vantomis – vis kitoks, vis karštesnis. Po paskutinio, paties karščiausio pasivanojimo, kitaip sakant, po giluminio kūno įšildymo, norintieji gali ramiai atvėsti priepirtyje, pasimėgauti kosmetinėmis procedūromis. Kiti – lįsti į ledinį vandenį. Čia svarbiausia nesukelti organizmui šoko. Bristi į vandens telkinį pamažu – nešokti stačia galva arba staiga neversti ledinio vandens kubilo ant galvos.

– Pernai jūsų vyras dalyvavo Lietuvos mėgėjų vanojimo varžytuvėse. Papasakokite, kaip sekėsi.

– Puikiai. Ten pirtininkams mėgėjams reikėjo pademonstruoti savo gebėjimą valdyti garą, vantą. Jie turėjo suteikti puikių pojūčių procedūrą patiriančiam žmogui. Profesionalūs pirtininkai šiame konkurse dalyvauti negalėjo. Vertinimo kriterijai buvo labai įvairūs: nuo pirtininko stovėsenos iki vantų masažo dinamiškumo.

Kęstučiui, nors dalyvavo pirmą kartą, pasisekė laimėti pirmą vietą. Man tąkart kliuvo mažesnė rolė: buvau jo modelis. Labai džiaugėmės tuo įvertinimu. Jis tapo puikiu stimulu tobulėti. Todėl nuolat atnaujiname žinias, dalyvaujame įvairiuose pirtininkų kursuose.

Atgaiva: pirtis – puiki galimybė pailsėti, išvėdinti galvą, atgauti jėgas. / V. Benkunskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pirties pradžia nuo senų laikų susijusi ir su garsu. Visi būriuojasi priepirtyje, laukia, kol suskambės ritualinis varpas, tuomet drauge eina į garinę, taisosi ant gultų. Ar jūs pirtyje irgi naudojate kokius nors garsus?

– Kiekvienas pirtininkas savo pirties programą kuria pats. Mes norime, kad per paskutinį užėjimą žmonės visiškai atsijungtų ir paleistų savo emocijas. Todėl, paguldę juos ant laktų su levandų pagalvėlėmis ant akių, leidžiame pasimėgauti maloniais garsais. Kažkur čiurlena upelis (leidžiame įrašą), skamba vėjo varpeliai. Dar naudoju lietaus lazdą, kitus gamtos garsus imituojančius instrumentus. Dažnai pasitaiko, kad žmogui tik to ir tetrūksta – būtent garso terapijos. Tuomet jis visiškai atsipalaiduoja, o kartais net ir užmiega, kaip kad jogoje per šavasaną (juokiasi). Pasitaiko ir knarkikų…

Būna, išgirstu kokį garso takelį ir jau žinau, su kokiu instrumentu pritaikysiu jį pirtyje. Čia galioja tie patys kūrybos dėsniai, kaip ir kitur. Esame sukūrę ne vieną originalią programą, netgi savotišką žmogaus gimimo inscenizaciją.

– Sakykite, o kaip yra su tuo nuogumu pirtyje? Žmonės, paviešėję kitų šalių pirtyse, sako, kad eiti į pirtį su drabužiais ten netgi draudžiama.

– Klausiate, ar eiti į pirtį su Ievos ir Adomo kostiumais lietuvių kuklumui įmanoma misija? Senovėje buvo įprasta, kad iš pradžių į karštą, gerai iškūrentą pirtį eidavo vyrai, o tik paskui moterys. Jei pageidaujama, ir šiandien taip darome.

Jei žmogus kompleksuoja išsirengti, gali prisidengti rankšluosčiu ar skara. Svarbiausia, kad jis jaustųsi komfortiškai. Paprastai pirties aplinka kamerinė, jauki, intymi, vyrauja prieblanda – visos sąlygos būti net ir nuogiems. Ypač jei į pirtį atėjote su savo šeimos nariais arba su sava kompanija, kur visi vieni kitus pažįsta.

Viena, ką norėčiau akcentuoti, – venkite pirtyse sintetinių drabužių. Mes su Kęstučiu esame pasisiuvę pirties drabužius iš lininio arba medvilninio audinio. Kuo bloga sintetika? Na, pirtis yra skirta prakaitavimui, o sintetiniai drabužiai stabdo prakaitavimą ir neleidžia taip efektyviai pasišalinti poras užkimšusiems nešvarumams.

Vienam vantų masažo seansui prireikia net iki aštuonių vantų. Kam tiek daug? Nes visų jų paskirtis skirtinga.

Dar vienas pastebėjimas apie pirties kepures. Jos ne tik saugo plaukus ir galvas nuo karščio. Jei pastebėjote, taisyklingai pasiūta pirties kepurė būna varpelio formos. Tos formos dėka garas nekerta žmogui tiesiai į galvą ar pečius, bet yra gražiai nuleidžiamas. Varpelio forma suminkština, sušvelnina garą, įvynioja žmogų tarsi į kokią garo pagalvę. Tai suteikia jam didesnį komforto jausmą.

– Kad jau prakalbome apie senąsias lietuvių tradicijas – vyriškas ir moteriškas pirtis – gal teko domėtis ir apie pirties vaidmenį prieš Velykas?

– Prieš Velykas, ypač Didįjį Ketvirtadienį, lietuviai skirdavo švarinimuisi. Tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai, krečiami kaminai. Žmonės iš trobų išnešdavo visa, kas nereikalinga. Moterys šveisdavo aprūkusias lubas, iš kampų graibydavo voratinklius, plaudavo patalpas, laukan išsinešusios dulkindavo pagalves, antklodes; skalbdavo, plaudavo indus. Žodžiu, viską stengdavosi išvalyti, kad metai būtų švarūs.

Ketvirtadienio vakarą dažnai ir pirtį kūrendavo. O malkų, sako, nors prakuroms nugvelbdavo iš kaimynų skiedryno, mat savomis pirtis būdavo kūrenama paprastą savaitgalį, o atneštinėmis – prieš didžiąją šventę.

Didįjį Šeštadienį iki pietų stengdavosi baigti dirbti visus sunkesnius darbus. Iš bažnyčios parnešdavo ugnį, kartais šventintą vandenį. Moterys ruošdavo velykinius valgius, margindavo kiaušinius, o pavakare visi išsimaudydavo.

– Talkinate vyrui pirtyje, tad tikrai žinote, ko pirtyje reikia moterims, o ko – vyrams?

– Iš to, ką teko matyti, susidariau įspūdį, kad moterims labiau reikia jausmo, prisilietimo, neskubėjimo ir, žinoma, grožio procedūrų. Joms svarbu dėmesys – kad asmeniškai nugarytę patrintum, švelniai pėdas pamasažuotum ir pan. Vyrai nori mažiau procedūrų, o daugiau vanojimo, karščio ir stipresnės energijos. Žodžiu, moterims reikia jausmo, o vyrams – vyriškumo išbandymų. Švarinimosi procedūroms naudojame magnio druską, gintaro dulkes, maltus kaštonus, kanapių išspaudas, natūralų medų, aliejus.

– Pirtis – malonumas, sveikata, dvasios higiena – tuos dalykus teikiate kitiems, o kaip prieš šventes pamaloninate patys save?

– Aišku, kad pirtimi (šypsosi), kaipgi be jos?! Išvalyti tiek kūno, tiek sielos mes keliaujame pas kolegas pirtininkus.