„Lietuva buvo pirmoji tarp sovietų kolonijų, kurioje kilęs išsilaisvinimo Sąjūdis laimėjo demokratinius parlamento rinkimus ir žmonių įgalioti atstovai vieningu balsavimu paskelbė atkuriamą nepriklausomą valstybę. Tuo prasidėjo nauja demokratinės visuomenės statyba ne pagal sovietų okupacijos primestą diktatūrinę tvarką su save pasistatančiais viršininkais“, – savo kalboje iškilmingame minėjime sakė V. Landsbergis.

Anot jo, Lietuvai nenorint klausytis nurodymų iš Kremliaus bokštų, „imperija niršo, gąsdino ir baudė, bet nepalaužė“.

„Vis dėlto atėjo diena, kai Sovietų Sąjunga pasiuntė prieš nepriklausomą Lietuvą savo kariuomenę. Tai ir yra 1991 metų sausis ir jo 13-osios dienos, dar nakties kulminacija – beginklių piliečių, ginančių savo laisvę, susirėmimas su svetima kariuomene, tankais, kulkomis ir sprogmenimis, žudančiais Lietuvos žmones. Beginkliai laisvės gynėjai su savo vadovais atsilaikė, o užpuolikai užspringo“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Beginkliai laisvės gynėjai su savo vadovais atsilaikė, o užpuolikai užspringo.

Pasak V. Landsbergio, Lietuva pasakė sovietinei imperijai, kad „nesame tavo dvaras ir baudžiauninkai, gyvensime pagal laisvų tautų tvarką, kurios vardas – demokratija“.

„Lietuva pasakė, esame sau žmonės, ne jums. Mūsų valdžia yra pati laisva tauta, kuri išsirenka laikinus valdymo pareigūnus. Vienas jų pagal atkuriamos suverenios šalies laikinąją Konstituciją buvo išrinktas aukščiausiuoju valstybės pareigūnu. Jis teikė parlamentui tvirtinti Lietuvos Vyriausybę ir aukštuosius teisėjus, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose reikaluose, pasirašydavo parlamento, būtent Aukščiausiosios Tarybos, priimtus įstatymus. Jų jau niekas neprimesdavo, valdovo įsakymų iš užsienio, iš Maskvos. Tai buvo nepriklausomybė“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Anot jo, ši laisvė buvo „nepriimtina užkariautojams, bet už ją reikėjo kovoti nuo pat pirmųjų džiaugsmo dienų, pradedant Kovo 11-ąja“.

„Tokia buvo mūsų pergalė Vilniaus mūšyje už daugelio tautų laisvę. Toks yra trumpasis kursas“, – savo kalbą baigė V. Landsbergis.

Lietuvai minint nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, o vėliau Sausio 13-osios sukaktį, viešojoje erdvėje vėl iškilo  Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio kaip valstybės vadovo statuso klausimas.

Sausio 13-osios išvakarėse Lietuvos parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje V. Landsbergis įvardijamas ne kaip Lietuvos, o tik kaip Aukščiausios Tarybos vadovas.

Ankstesnėje formuluotėje buvo siūloma pažymėti, jog „istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis“, tačiau V. Landsbergio įvardijimas šalies vadovu sulaukė dalies opozicijos atstovų pasipriešinimo.

Siekti suteikti valstybės vadovo statusą V. Landsbergiui praėjusią kadenciją žadėjo ir tuometinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, tačiau idėja nesulaukė tuometinių valdančiųjų politinio palaikymo.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.