Žmonės su negalia – universiteto bendruomenės dalis

  • Teksto dydis:

Buvusi Jungtinių Tautų (JT) Žmonių su negalia teisių komiteto pirmininkė prof. Theresia Degener pastebi, kad aukščiausių rezultatų universitetuose galima pasiekti tik įtraukties sąlygomis: „Nėra susipriešinimo tarp žmonių su negalia įtraukties ir akademinio meistriškumo.“

Svajonės išsipildymas

Bochumo taikomųjų mokslų universiteto (TMU, Vokietija) profesorė T. Degener yra pasaulyje žinoma žmonių su negalia teisių ekspertė, išplėtojusi žmogaus teisėmis grįstą negalios modelį, prisidėjusi prie JT Neįgaliųjų teisių konvencijos rengimo. Ji vadovauja TMU mokslinių tyrimų centrui BODYS. Šiuo metu ji, nors ir neturėdama rankų, sėkmingai keliauja po Baltijos šalis viena vairuodama individualiai jai pritaikytą kemperį.

Mokslininkė sako, kad darbas Jungtinėse Tautose jai buvo svajonės išsipildymas, nors tapti Žmonių su negalia teisių komiteto pirmininke ji neplanavo – tuo metu augino du sūnus ir dėstė universitete Vokietijoje. Darbas komitete vertinant JT Neįgaliųjų teisių konvencijos šalių narių ataskaitas dėl konvencijos įgyvendinimo jose, be to, stiprinant Konvencijos jurisprudenciją, buvo įtemptas metas, pareikalavęs daug jėgų, tačiau kartu ir sėkmingas, nes pavyko nemažai nuveikti. Ketverius metus kartu su prof. T. Degener šiame komitete dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros profesorius Jonas Ruškus.

Sprendžia problemas

Profesorė yra organizavusi penkiolika doktorantūros tyrimų projektų, skirtų žmonių su negalia teisėms, – smurto prieš moteris su negalia, sąveikinės diskriminacijos ir kitomis temomis.

„Naujausias mūsų tyrimų projektas buvo skirtas žmonėms, kurie turi daugiau nei po vieną negalią ir kurie bent 20 metų gyveno globos institucijose ir negali bendrauti įprastai kaip visi žmonės, kuriems reikalingi alternatyvūs bendravimo būdai. Paprastai šių žmonių požiūris yra mažai girdimas, nežinomas, nes tyrimuose apie juos dažniausiai kalbinami juos prižiūrintys asmenys, tėvai ir pan., bet ne jie patys. Tad projekte išvystėme bendravimo su jais tiesiogiai būdus ir išsiaiškinome, kokia yra jų pačių savarankiško gyvenimo vizija. Tai buvo didelis iššūkis, bet viskas pavyko puikiai ir prisidėjo prie žmonių su negalia deinstitucionalizacijos – išlaisvinimo iš globos institucijų – Vokietijoje“, – sako prof. T. Degener.

Tai buvo didelis iššūkis, bet viskas pavyko puikiai ir prisidėjo prie žmonių su negalia deinstitucionalizacijos – išlaisvinimo iš globos institucijų.

Planuojama, kad VDU mokslininkė kaip kviestinė dėstytoja ir vizituojanti profesorė kvies studentus diskutuoti žmogaus teisių ir negalios temomis socialinio darbo magistro studijų programose, įskaitant Socialinio darbo krizių kontekste specializaciją. Profesorė turi daug dėstymo užsienyje patirties – Vakarų Kyšulio universitete Pietų Afrikoje ji prisidėjo prie Negalios ir žmogaus teisių tyrimų centro įsteigimo, o Mastrichto universitete Nyderlanduose padėjo atidaryti Teisės kliniką, kurioje teisės studentai ir socialiniai darbuotojai sprendžia realias asmenų problemas, susijusias su žmogaus teisėmis. Analogiška klinika veikia ir Vytauto Didžiojo universitete.

Koordinatoriaus būtinybė

Aptardama universitetų įtraukties ir negalios politikos klausimus, prof. T. Degener tikina, kad kiekviena aukštojo mokslo institucija tiesiog privalo turėti koordinatorių, atsakingą už negalios klausimus. Profesorė susitiko su VDU Negalios reikalų vyr. koordinatore Migle Janušauskaite, su kuria aptarė VDU Negalios politiką ir jos įgyvendinimą universitete, studentų su negalia priėmimą, jiems tinkamą studijų sąlygų pritaikymą.

„Manau, labai svarbu turėti tokį žmogų universitete. Šiuo metu TMU turime tris darbuotojus, dirbančius šioje srityje: koordinatorių studentams su negalia, ombudsmeną darbuotojams su negalia ir prieinamumo pareigūnę, kuri dar nauja mūsų universitete ir padarė bene didžiausių pokyčių, užtikrino, kad mūsų tinklalapis būtų pritaikytas asmenims su negalia“, – sako mokslininkė.

Svarbios konsultacijos

Prieinamumo klausimai universitetų dėstytojams neretai yra naujiena, sritis, kurioje jie gali turėti spragų. Pavyzdžiui, kas yra prieinamas dėstymas, ką daryti, jei vienas studentas yra neregys, kitas – sėdi neįgaliojo vežimėlyje, o trečias turi psichosocialinę negalią, dar kiti gali turėti visą rinkinį negalių.

„Konsultuojame dėstytojus, patariame, ką tokiais atvejais daryti, kaip užtikrinti tinkamą sąlygų pritaikymą, bet kartu išvengti ir diskriminacijos, elgiantis su kiekvienu studentu vienodai ir deramai. Rengiame mokymus dėstytojams, kuriuose jie dalyvauja savanoriškai, tačiau už tai jiems suteikiamas papildomas finansavimas. Tai prisidėjo prie reikšmingų pokyčių, nes dabar žmonės apie tai galvoja, studijų pritaikymas tapo įprasta praktika“, – sako prof. T. Degener.

Buvusi JT Žmonių su negalia teisių komiteto pirmininkė yra įsitikinusi, kad itin svarbu universitetuose įdarbinti kuo daugiau žmonių su negalia, kurie galėtų eiti dėstytojų ir administracijos darbuotojų pareigas. Dėstytojai ir darbuotojai su negalia paprastai stipriai prisideda prie tinkamo sąlygų pritaikymo universitete. Žmonės su negalia, atliekantys mokslinius tyrimus, dažnai gali pasiūlyti itin vertingų įžvalgų. Jie sukuria įvairovės kultūrą, kuri atveria galimybių naujoms patirtims, skatina kurti ir plėtoti naujas žinias.

Per pokalbį su VDU atstovais prof. T. Degener aptarė ir opesnius klausimus, pavyzdžiui, atvejus, kai negalia užkerta kelią žmonėms dirbti arba studijuoti universitete, – kartais tokiems žmonėms tiesiog tenka pasakyti ne.

„Nėra taip, kad visada reikia priimti žmogų su negalia. Jei jis net su jam reikalinga pagalba negali atlikti pačių paprasčiausių studijų programos užduočių, tuomet jo priimti negalima. Tokia yra sistema – ji galioja ir žmonėms su negalia, ir be jos“, – akcentuoja ekspertė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių