„Nereikia skųstis, kad Lietuva – nepriklausoma, bet iš jos visi bėga. Žmonės visais laikais išvažiuodavo, ieškojo laimės, nuotykių, geresnio gyvenimo. Tik mes Sovietų Sąjungoje tokios galimybės neturėjome. Jei būčiau jaunesnė, ir aš mielai važiuočiau pasimokyti, padirbėti, pamatyti pasaulio, bet su perspektyva grįžti. Bet kuriuo atveju, žmogus grįžta namo: vienas anksčiau, kitas – vėliau“, – interviu portalui LRT.lt sako LRT TELEVIZIJOS žurnalistė Eglė Bučelytė.

Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos – proga šalies vadovė Dalia Grybauskaitė apdovanojo ilgametę LRT TELEVIZIJOS žurnalistę ir šalies nepriklausomybės puoselėtoją E. Bučelytę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Trisdešimt metų LRT dirbanti žurnalistė pripažįsta, kad šis medalis jai buvo didelis netikėtumas.

E. Bučelytė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. „Sausio 13-osios medalis man labai brangus, jį labai vertinu ir juo didžiuojuosi, o šis apdovanojimas man buvo netikėta staigmena.  Esu įsitikinusi – tai sakiau ir per apdovanojimo ceremoniją kolegoms iš radijo, –  kad jau pasirinkdamas specialybę žurnalistas pasirenka būti objektyvus, sąžiningas, o apdovanoti  už tai, kad būtent taip jis ir atlieka savo pareigą, nemanau, kad būtina. Kita vertus, toks įvertinimas yra labai garbingas“, – teigia E. Bučelytė.

– Buvote pristatyta kaip nepriklausomybės puoselėtoja. Ką jums reiškia puoselėti nepriklausomybę?

– Man pasisekė gimti nuostabiu laiku, kai produktyviausias ir kūrybiškiausias metas sutapo su Lietuvos atgimimu, nepriklausomybe, valstybės kūrimusi. Turėjau progą, kaip ir daugelis mano kartos žurnalistų ir kitų specialybių žmonių, tai patirti. Tuo metu nebuvo abejonių turėti kitą pasirinkimą, juolab kad ir visa šeima buvo įsitraukusi į Sąjūdį. Mano tėtis tuo metu buvo aktyvus žurnalistas,  rengė reportažus ne tik apie tai, kas vyko Lietuvoje, bet buvo vienas iš labai nedaugelio, perdavinėjusių žinias iš Maskvos pučo metu, iš degančių Rusijos Baltųjų rūmų.  Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanoti ir mano tėtis bei vyras. Didžiuojuosi visa savo šeima, kad virsmo, Sąjūdžio metu niekam nekilo jokių dvejonių. Tačiau buvo žiniasklaidos atstovų, kurie perėjo į kitą barikadų pusę.

– Tas virsmas, ko gero, yra vienas įdomiausių dalykų, kurie gali nutikti žurnalistui.

– Taip, žinoma. Iš vienos sistemos į kitą perėjome su dideliu entuziazmu, euforija – didžiulis džiaugsmas kalbėti apie dalykus, apie kuriuos Sovietų Sąjungoje vien užsiminęs galėjai tapti persekiojamas. O kai turi galimybę pats tai pranešti į eterį, pavyzdžiui, apie didžiuosius mintingus, Baltijos kelią ar šiaip naujus jau savos valdžios sprendimus, patikėkite, tai yra nepakartojamas jausmas. Pamenu, kai dirbome „Vakaro žiniose“, informacijos nebuvo daug, nebuvo naujienų portalų, tik viena naujienų agentūra ir savi šaltiniai. Sėdėdavai prie telefono, ieškodavai, kas galėtų patvirtinti kad ir menkiausią žinią. Tuo metu daugelyje Sovietų Sąjungos respublikų taip pat vyko pasikeitimai, pagaliau, buvo smalsu, ar kitur gyvenančiuosius pasiekia žinios iš Lietuvos, kaip vertinami mūsų žingsniai, nes sovietinė propaganda įvykius bandė nušviesti kitaip. Viena ausimi nugirsdavai, kad buvo kažkoks įvykis Ukrainoje, mitingas Moldovoje. Tuomet ieškodavai kontaktų, skambindavai kolegoms, kad sužinotum, kas nutiko, ir galėtum perpasakoti žiūrovui. Ne visos žinios tuo metu buvo iliustruotos vaizdais, bet didžiausias džiaugsmas buvo, kad tai gali pranešti žiūrovui.

– Kodėl žmonės yra nusivylę laisve ir savo pasirinkimu?

– Žmonės negali būti nusivylę laisve. Juk turime tai, kas per amžius buvo labiausiai siekiama vertybė. Ir jei šiandien pasiūlytų grįžti atgal, manau, nedaugelis pasinaudotų šia galimybe. Pasižiūrėkite reportažus iš Ukrainos, Gruzijos. Jei nori pajusti, kaip gyvenai prieš 26 metus, išvažiuok į buvusią Sovietų Sąjungą, ir tau pasidarys labai aišku, iš kur ištrūkai. Matome nuotraukas iš Rusijos gilumos – mes taip gyvenome, bet nesusimąstome, kad taip gali būti ir dabar, kad laisvė tikrai nėra duotybė. Mes ją susikūrėme, labai jos norėjome, bet nepamirškime, kad ji gali būti prarasta. Aš tikrai nesiilgiu Sovietų Sąjungos. Ir po 1990-ųjų Kovo 11-osios buvo žmonių, žiūrinčių, kaip pasisuks įvykiai, gal geriau pralaukti ir kol kas niekur nesikišti . Ne visa Lietuva ir Baltijos kelyje stovėjo, galvojo, kaip viskas tęsis. Todėl dabar taip pat būtina galvoti apie kiekvieno atsakomybę už Lietuvos ateitį.