Tryliktą kartą Nepriklausomoje Užupio respublikoje buvo tikrinami automobiliai, išduodamos vizos, dainuojamos dainos ir sakomi sveikinimo žodžiai. Šimtui upėtakių šventės proga dovanota laisvė.

Balandžios pirmosios popietę ant Užupio tiltų tradiciškai pradėjo būriuotis jaunieji savanoriai. Vieni stabdė įvažiuojančius automobilius ir tikrino keleivių pasus, kiti dalino vizas ar rinko keleivių palinkėjimus, kuriuos vėliau kabino ant medžio. Tiksliau, ne palinkėjimus, o vilniečių troškimus – galbūt Užupio vilnelė atsižvelgs į šiuos norus.

Vyresnieji užupiečiai užsiėmė kitais darbais – ruošė techniką vakaro koncertams, rūpinosi būsimomis eitynėmis, o neturintys kuo užsiimti tiesiog susėdo Užupio kavinės lauko terasoje. Iki šiol ji dar dažniausiai būdavo tuščia, bet Užupio nepriklausomybės diena dažniausiai būna tarsi jos neoficialiu atidarymu.

Vilnelės krante naujų šeimininkų laukė gyvūnų globos draugijos globotiniai. Vizgindami uodegas ir laižydami praeiviams rankas jie prašėsi priimami į naujus namus. Kai kuriems iš jų Užupio gimtadienis tapo tikru išsigelbėjimo stebuklu.

Penktą valandą popiet užupiečiai pasitiko iškilmingą delegaciją. Lydimi dviračių ir motorolerių aplinkosaugininkų automobiliai atvežė šimtą gyvų margųjų upėtakių. Sudėti į maišus su vandeniu jie keliavo per sustojusių ant tilto užupiečių rankų grandinę, kol galiausiai buvo nuleisti į vandenį.

Galiausiai skambant aplodismentams ir nuotaikingai gyvai muzikai, maišai buvo atrišti ir upėtakiai iškeliavo į laisvę. Organizatoriai tikisi, kad vilniečiai bus supratingi ir nepuls gaudyti tik ką išleistų žuvų. Po upėtakių paleidimo ceremonijos užupiečiai išskubėjo ruoštis tradicinei eisena ir vakaro koncertams.