Pokyčiai akivaizdūs

Bet ar tikrai, vykstant permainoms, neįmanoma jų įgyvendinti kiek įmanoma nuosekliau ir nors iš dalies išvengti chaoso?

Kaunas dabar gyvena tikrai įdomiais laikais. Buvusio apsnūdimo neliko nė ženklo. Viskas verčiama aukštyn kojomis, taigi iš pagrindų atnaujinama ne tik Laisvės alėja, užtvaros ir eismo ribojimai – Savanorių prospekte, pagrindinėje miesto transporto arterijoje. Tas pats Dainavoje, daugelyje Žaliakalnio vietų, Aukštuosiuose Šančiuose, o Centras apskritai – nei praeisi, nei pravažiuosi.

Perkasta net senutė Vilijampolė – atnaujinama kanalizacija, ardomi seni šaligatviai. Buvęs prastos reputacijos, Kauno Harlemu vadinamas mikrorajonas, atrodo, keisis iš esmės.

Aukštieji Šančiai, anksčiau taip pat neblizgėję šlove, po rekonstrukcijos, kai gatvėse nutiesti šaligatviai, gali tapti vienu prestižinių Kauno mikrorajonų, geidžiamu kąsneliu investuotojams, nekilnojamojo turto vystytojams.

Tai puiku. O kauniečiai, net nepaisydami suintensyvėjusio eismo, prasidėjus naujiems mokslo metams, iš esmės pasiryžę pakęsti neišvengiamus nepatogumus.

Per didelis kąsnis

Iš esmės, bet ne absoliučiai. Ir ne visi nepatogumai visiškai neišvengiami.

Greta kauniečių pagyrų miesto valdžiai jau pasigirdo ir priekaištų. Turiu omenyje ne politinius oponentus, o kauniečius.

Kaip anekdotas nuskambėjo žiniasklaidoje Dainavos gyventojo paviešintas faktas, kaip rekonstruojama Partizanų gatvė. Čia kelininkai iš pradžių išasfaltavo pėsčiųjų taką, tada išpjovė asfaltą, sudėjo trinkeles, o paskui vėl jas išėmė.

Iki šių metų gegužės buvo žadėta nutiesti dviračių taką palei Nemuną, nuo Vytauto bažnyčios iki "Akropolio". Tačiau toje trasoje tik pradėta rausti kasti, o vėliau padaryta pertrauka. Ir iki šiol riogso išgriautas takas.

Atrodo, kad Kauno tvarkytojai atsiriekė per didelį kąsnį, kurio neįstengia apžioti. Rangovai, įmonės, laimėjusios konkursus tvarkyti Kauno gatves stokoja darbo jėgos. Kitaip, nei buvo tikėtasi, emigracijos išretintų lietuvių darbininkų gretų ukrainiečiai neįstengia pakeisti. Jų į Lietuvą atvažiavo per mažai. Tiksliau, pasiliko ne patys geriausi specialistai ir darbininkai, kaip parodė neseniai Kaune įvykusi tragedija, kai susikivirčiję ukrainiečiai statybininkai santykius aiškinosi peiliais, o konfliktas nusinešė dviejų žmonių gyvybes.

Vadovaujantis barbės devyndarbės vadybos principais, galima vėl likti prie suskilusios geldos.

Taip yra todėl, kad net ukrainiečių, atvykusių iš skurdžios, karo draskomos šalies, mūsų atlyginimų ir gyvenimo sąlygų santykis netenkina.

Pasigenda nuoseklumo

Antai kaimyninėje Lenkijoje dirba per milijoną ukrainiečių – atlyginimai ten ne ką didesni nei Lietuvoje, bet kai maisto kainos įkandamos, gyvenimas pakenčiamas ir ukrainiečiai toliau į Vakarus jau taip nesiveržia, kaip iš Lietuvos.

Žinoma, emigracijos ir atlyginimų problemos yra stambaus masto reiškiniai, todėl Kauno valdžia jei ir gali jiems turėti įtakos, tai tik iš dalies.

Tačiau gali atsižvelgti į emigracijos, ekonomikos raidos tendencijas ir pagal jas planuoti rekonstrukcijos darbus, jų strategiją Kaune.

Suprantama, ne už kalnų savivaldos rinkimai, reikia kuo geriau pasirodyti prieš rinkėjus. Bet nejaugi miestą valdantys politikai taip nepasitiki savimi, kad mano, jog kauniečiai nepamatys gerų darbų, jei visko nepadarys staiga ir neatnaujins viso Kauno perimetro akimirksniu?

Iš tiesų, kauniečiams labiau patiktų, jei miestas būtų tvarkomas nuosekliau, užbaigiant vieną darbą iki galo, tada imantis kito, sutvarkius iki galo vieną mikrorajoną, imtis kito. Nes vadovaujantis barbės devyndarbės vadybos principais, galima vėl likti prie suskilusios geldos.