Išgirsti postringaujant apie daugiatautiškumą ir toleranciją televizoriuje ar internete yra viena, bet susidurti su vis daugiau ir daugiau užsieniečių savo gimtajame mieste yra visai kas kita.

Pirmieji kitataučių gausėjimo požymiai pradėjo ryškėti prieš keletą metų, kai pamažu į Kauno aukštąsias mokyklas apsiuostinėti atvažiavo ne tik libaniečiai ar žydai, bet ir tolesnių Azijos kraštų jaunuoliai bei Pietų europiečiai. Pernai rudenį, galima sakyti, jie pradėjo dygti kaip grybai po lietaus – universitetuose jų padaugėjo dešimteriopai, Laisvės al. ir Senamiestyje pasklido įvairiaspalvė – geltona, ruda, balta, šokoladinė – minia. Netrukus vienus sugėrė studijų kasdienybė, kiti, matyt, patraukė ten, kur šilčiau ir patogiau, ir žiemą atrodė, kad kitataučiai praretėjo, įsiliejo miesto tankmėn, tapo nematomi kaip tie Audronės Urbonaitės "Cukruotos žuvies" kinai Vilniuje, ar košerinės valgyklos, įsikūrusios šalia Įgulos bažnyčios, žydai Kaune. Ir apie jų egzistavimą čia, šalia, beveik ir pamiršau.

Todėl kai jaukioje sušių kavinėje saulėtą pavasariško šeštadienio popietę išgirdau prie vieno stalelio kalbant turkiškai ir rusiškai, o prie kito – lėtapėdiškai latviškai, apsidžiaugiau. Pasijutau, kaip Babelio bokšto papėdėje, iš kurios atsiveria tolimi masinantys horizontai. Pagaliau pasaulis užsuko ir mūsų provincijon, ir čia kažkas nori gyventi, o ne skuosti Vilniun ar kitan pasvietin ir, ko gero, sprendžiant iš apetito, visai gerai ir visavertiškai jaučiasi.

Prisikirtusi sušių su vasabiais, prisiklausiusi svetimų kalbų kakofonijos, pasukau Laisvės al. virškinimo promenadai. Nežinau, ar suveikė japoniškos jūržolės, ar tiesiog į galvą trenkė pirmasis saulės smūgis, bet išgirdau, kaip Laisvės al. sutikti žmonės (o jų ankstyvą šeštadienio popietę buvo sočiai) čiauškia įvairiomis girdėtomis ir negirdėtomis kalbomis. Šalia buvusio "Pienocentro" būriavosi vidutinio amžiaus stočių vyrų grupelė, vienas iš jų stumdė vaikišką vėžimėlį ir kažką čiulbėjo draugams germaniškai. Šie juokėsi ir irgi suokė nesuprantamomis intonacijomis. Pro šalį nuskubėjo dvi į šalikus sulindusios varlių šnekos atstovės, už jų repo ritmu žingsniavo apsmuktakelniai arabai.

Prisiekiu, tą popietę savo kiaurai pažįstamoje gatvėje neišgirdau nė vieno lietuviško žodžio. Turbūt visi mano sunkiai plušantys tautiečiai džiaugėsi galėdami kiurksoti namuose, žiūrėti televizorių, gerti arbatą ir niekur nekišti nosies. Laisvės al. akimirką priklausė ateiviams, besisvečiuojantiems laikinai juos priglaudusiame mieste. Nebuvo jokių ksenofobijos ar artimo neapykantos ženklų. Akimirką pasirodė, kad Kauną vėl aplankė geriausiems tarpukario metams būdinga daugiatautiškumo dvasia. Ir netgi patikėjau, kad tautos nori ir gali sugyventi, o Ukrainoje besirutuliojančios dramos tėra išvirkščioji mano šeštadieninio sapno pusė.

Tačiau saulės kerai išsisklaidė, savaitgalis baigėsi ir visa grįžo į savo vėžias. Tik tas jausmas, kad pats esi šioje Žemėje ateivis ir kad viskas gali labai greitai pasikeisti, nebeapleido. Ir dar – būti tarp svetimšalių savame mieste tikrai nėra baugu. Atvirkščiai – jie suteikia tam, kas įprasta, kitą dimensiją, priverčia atsiverti ne tik kitam, bet ir sau pačiam. O tai padaryti visada yra sunkiausia.