Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko rinkimai. Jie įvyko rinkimų į Lietuvos savivaldą fone, politologams tebelinksniuojant Liberalų Sąjūdžio iškilimą ir įžvelgiant konservatorių judėjimą tik iš inercijos. Natūraliai tokių diskusijų ir būsimų rinkimų į Seimą kontekste partija išsikėlė atsinaujinimo siekį.

Pirmasis TS-LKD pirmininko rinkimų turas rodo stulbinančią dviejų kandidatų - Gabrieliaus Landsbergio ir Irenos Degutienės - lyderystę. Nors G. Landsbergis surinko keliais šimtais balsų daugiau, panašu, kad jų nepakanka pirmininko kėdei užimti ir kandidatai dar susitiks antrajame ture. Čia mums, tradicines vertybines nuostatas puoselėjantiems rinkėjams, ir kyla dvejonė.

Anksčiau TS-LKD frakcija rodė paramą tradicines, krikščioniškas vertybes puoselėjančioms organizacijoms. Rėmė ir patys pradėjo iniciatyvas, siekiančias apginti gyvybę, išsaugoti šeimą ir jos teisę į vaikų auklėjimą. Deja, bet tiek I. Degutienė, tiek G. Landsbergis drąsiai išsakė savo planus Lietuvos rinkėjams itin rūpimais ekonomikos klausimais, o vertybiniai iššūkiai liko rinkimų paraštėse. Jeigu buvusios Seimo pirmininkės pažiūros Lietuvos rinkėjams yra aiškios ir pažįstamos iš anksčiau bei išskaitomos jos programoje, tai profesoriaus Vytauto Landsbergio anūkas vis neatskleidžia savo pažiūrų vertybiniais, pirmiausiai, šeimos, gyvybės, lytiškumo ugdymo politikos, klausimais. Girdime apie atviros ir laiminčios bendruomenės programą, kurios gaires politologai vertina kaip liberalėjimą ir judėjimą link centro. Todėl nebeaišku, kur TS-LKD pirmininku tapęs G. Landsbergis ketina ją vesti.

Vakarų šalyse neišvengiamai kylant „kultūriniams karams“ tarp tradicinės moralės ir nevaržomos individo laisvės šalininkų, G. Landsbergis pats pareiškė, kad jam laimėjus TS-LKD kultūrinių karų nebekariaus. Jei suprato, ką reiškia pats „kultūrinių karų“ terminas, europarlamentaras tuo pasakė, jog nuo liberalių jėgų spaudimo nebegins krikščioniškų pozicijų, tikinčiųjų teisių, prigimtinės šeimos sampratos, gyvybės ir kitų dalykų, kuriuos visose Vakarų šalyse puola liberalai ir marksistai, o gina konservatyvių pažiūrų žmonės. Tokios pozicijos jis laikosi būtent dabar, kai visi iškiliausi krikščionių mąstytojai kalba apie „kultūrinio karo“ tarp tikinčiųjų ir sekuliarios kairės neišvengiamumą ir svarbą.

G. Landsbergis tekste taip pat tvirtina, kad atsinaujinimas nereiškia tokių vertybių kaip šeima atsisakymo. Kita vertus, savo veikla jis skleidžia abejones dėl tokios pozicijos. Paklaustas apie homoseksualų partnerysčių įteisinimą europarlamentaras atsakė, kad pritartų „prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicijai, kad dėl partnerystės įstatymo reikalinga plati diskusija visuomenėje“. Tuo pamėginta išvengti tiesaus atsakymo, tačiau Prezidentės pozicija gerai žinoma. Dar 2013 metais Prezidentė teigė: „manau, tai labai ankstyvos diskusijos Lietuvoje, jos tik užsimezga. Manau, kad bet kokiu klausimu Lietuvoje verta diskutuoti, o kai pribręs reikalas, tada ir spręsime.“ Šiandien abu politikai kartoja, kad apie gėjų partnerystes reikalinga diskusija, o sprendimui reikia „pribręsti“. Tačiau apie ką čia diskutuoti ir kokia „branda“ reikalinga? Pats žodis „pribręsti“ neša mintį, kad esama padėtis yra neprotinga, o pribręsime geresnei, protingesnei tvarkai. Neįmanoma sutikti, kad lietuviai šia prasme nesubrendę. Priešingai, jie labai brandžiai atsakingą požiūrį į šeimą kelia aukščiau už malonumų tenkinimą, negalintį sukurti gyvybės.

Kyla klausimas, ar pirmininko rinkimuose balsuojantys TS-LKD partijos nariai supranta, kad tai jiems ir jų vaikams kandidatas siūlo „subręsti“ iki paramos gėjų partnerysčių, o vėliau gal ir „santuokų“ įteisinimui, kaip nutiko Vakarų Europoje? Ar jie nori tokio „brendimo“, ar laiko tokias pažiūras laikinu paklydimu svetimose vertybėse? Jei TS-LKD pakvies „bręsti“ seksualinių mažumų reikalavimų paramai, kas Lietuvoje lieka ginti prigimtinę šeimos ir tradicinę moralės sampratą?

Šiuos klausimus provokuoja pats faktas, kaip ilgai konservatyvios ir krikščioniškos partijos lyderiu pretenduojantis būti politikas vengė viešo atsakymo į tokį iš pažiūros paprastą klausimą. Kiek anksčiau, prieš Europos Parlamento rinkimus 2014 metais, jis nepasirašė viešo įsipareigojimo jame ginti tradicinę šeimą, gyvybę ir tikėjimo laisvę, ką padarė dauguma populiarių partijos kandidatų.
Niekas nežino, ar Gabrieliaus Landsbergio tyla šeimos ir moralės klausimais, skandalingas pažadas pasitraukti iš „kultūrinių karų“ reiškia, kad tapęs TS-LKD pirmininku jaunasis Landsbergis išduotų partijos tapatybę ir savo partiečių pažiūras. Tačiau vien faktas, kad jis nesistengia aiškiais pasisakymais išsklaidyti šių abejonių, o leidžia joms kauptis toliau vengdamas atsakymų, liudija esant didelę riziką, jog su G. Landsbergiu partija pasuktų liberalizmo keliu.