Pirmiausia dėl tos vadinamosios gyvenimo įgūdžių programos.

Aš į šią idėją žiūriu įtariai, bet dėl visai kitų priežasčių nei tos, kurios jaudina visokius šeimų maršus ir su jais į prezidentūrą išjoti bandančius populistus. Iš to, ką skaičiau ir ką girdėjau apie tą programą, man susidarė įspūdis, kad tai yra visiški vėjų vėjai, sukurti, matyt, vien tam, kad kažkas galėtų įsisavinti ES lėšas ir sukurti darbo vietas savo draugelių draugeliams.

O kalbant apie visus tuos seksualinių mažumų reikaliukus, visuomenėje pasklidę gandai, jog vaikams bus aiškinama, kaip tą ar aną padaryti, daugiau pasako apie kai kurių „šeimos vertybių gynėjų“ pasąmonėn nustumtus polinkius, jų neįgyvendintas erotines fantazijas ir bėdas miegamajame nei apie pačią programą.

Dabar – apie civilinės partnerystės įstatymą.

Šis įstatymas iš esmės yra reikalingas seksualinių mažumų atstovams, o tradicinės orientacijos atstovams jo visiškai nereikia.

Kodėl?

Todėl, kad iš esmės civilinės partnerystės įstatymas jau yra įteisintas.

Nežinojote?

Jis vadinamas civiline santuoka.

Jeigu neklystu, civilinė santuoka buvo sukurta po Prancūzijos revoliucijos, nes vienas dalykas, ko tada siekė prancūzai, – atskirti pasaulietinę ir religinę valdžią. Teisiniu požiūriu civilinė ir bažnytinė santuoka yra lygiavertės, tačiau teologiniu požiūriu – ne.

Žvelgiant per religinę prizmę, metrikacijos biure sudaryta santuoka yra gyvenimas „susimetus skudurus“, o joje „padaryti“ vaikai – „benkartai“, nes tikra vyro ir moters santuoka, anot bažnytininkų, tik ta, per kurią abu žmonės davė priesaiką prieš Dievą ir jo atstovus (čia aš dabar aiškinu ne savo pasaulėžiūrą ir moralizuoju, kaip jūs turite gyventi, o dėstau, kaip mąsto kai kurie žmonės).

Kalbant apie seksualinių mažumų atstovus, mano nuomone, Lietuvos gyventojai matyti vienalyčių porų ir šeimų dar nepribrendo. Antai Airijoje, kitame katalikiškame ir gana konservatyviame krašte, vienalytės santuokos buvo įteisintos prieš kelerius metus ir nenuleistos iš viršaus „progresyvios“ valdžios, o gavus visuomenės pritarimą per referendumą.

Kitaip tariant, referendumo rezultatai leidžia kelti prielaidą, kad Airijoje didžioji visuomenės dalis mano, kad seksualinių mažumų atstovai irgi gali būti visaverčiai bendruomenės nariai ir, nepaisant religinių nuostatų, žiūri į viską šiek tiek liberaliau. Lietuvoje šito nėra ir, mano nuomone, dar ilgokai nebus, nepaisant to, kiek A. Tapinas mojuotų vaivorykštės spalvų vėliava, mat čia žmonės yra įpratę kištis ne į savo reikalus (įskaitant kaimynų lovą). Apibendrindama pasakysiu, kad Lietuvos žmonės pernelyg politizuoja lovos reikalus ir tam skiria pernelyg daug dėmesio, o žymiai svarbesniais dalykais (pvz., mokesčiais, palūkanų normomis, verslo ir karjeros galimybėmis, kurias atveria buvimas ES nare, ir t. t.) nesidomi.

Taip pat reikia pasakyti, kad žmonės pas mus dažnai bijo visokių mistinių „iškrypėlių“, tačiau tikrų grėsmių nepastebi. Antai mūsų kieme prieš kelis dešimtmečius gyveno vienas veikėjas, kuriam buvo ir tebėra ne viskas gerai su galva. Pavadinkime jį Petru.

Petras ir jo šeima mūsų daugiabutyje gyveno maždaug 15–20 metų, o paskui kažkur dingo ir jo artimieji, ir jis pats. Nemačiau jo beveik dešimt metų. Dabar jis vėl atsidangino ir nors, atrodo, gyvena kitame name, reguliariai užsuka į savo senąjį kiemą lyg šmėkla.

Nors jis atrodo ir elgiasi kaip didelis peraugęs kūdikis, iš tiesų jam yra daugiau nei 30 metų. Vaikai, kurie kažkada su juo žaidė ir jį žemino, dabar užaugę ir išsiskirstę kas kur, jų artimieji taip pat išvyko arba išmirė, o vietoje jų prie jūros gyventi privažiavo įvairių pašaliečių, kurie čia atsivežė savo atžalas.

Taigi, Petrui virš trisdešimt ir jis su naujakurių vaikais žaidžia gaudynių, slėpynių, „tukituki“ ir „alibaba“. Jūs net neįsivaizduojate, kaip yra baisu klausytis trisdešimtmečio vyro kniaukiančiu vaikišku balsu darželinukams ir pradinukams sakančio „vada“, „užtukino“, „o Nojus išeis į lauką?“. Vaikų tėveliai – rūstūs, „daug dirbantys lietuviai“, didieji tradicinių vertybių gynėjai to, matyt, nežino ir savo vaikams (7–12 m.) leidžia su juo žaisti.

Nors Petras niekada nepasižymėjo hiperseksualumu, būdingu lytinę brandą išgyvenantiems „kitokiems“ vaikams, mes nežinome, ką jis veikė daugiau nei dešimt metų ir ko išmoko apie gyvenimą. Kas bus, jeigu Petras galiausiai kur nors nusives Tomą, Romą, Sašą, Mašą arba Gučį ir parodys jiems, kaip „daromi vaikai“? O jeigu kuri nors mergaitė dar ir pastos? Kas už tai atsakys? Prezidentas? O gal „Laisvės partija“?