Padaryti tą buvo būtina, mat kadaise mano babytė pasakojo, kad tie patys žydai, kurie dabar žudo palestiniečius, žudė ir lietuvius Aušvice. Mano baba visą gyvenimą buvo kamuojama alkoholizmo ir spėjo numirti dar prieš aną karą, tačiau aš neturiu priežasčių ja netikėti.

Skrisdama lėktuvu į žydų okupantų valstybę, aš netikėtai susipažinau su jaunu britų komiku Russellu Prandu, neseniai apkaltintu seksualiniu priekabiavimu. Mes labai maloniai pasikalbėjome, ir Russellas papasakojo skrendąs į Izraelį dėl to paties, t. y. kovoti su genocidu. Kol kalbėjome, lėktuve visą laiką skambėjo daina „Trumpalalaika“, atlikta Donaldo Trumpo žydo žento.

Russelllas man prisipažino, kad visi jam pateikti kaltinimai yra teisingi, mat jis esąs ligonis, didžiąją gyvenimo dalį jautęs priklausomybę nuo ano galo reikalų. Ponaitis Prandas sudarė labai protingo žmogaus įspūdį ir manęs neatgrasė jo prielankumas GRAŽULGBT žmonėms. Mano simpatijų neatšaldė nei jo prisipažinimas, kad jis pats kadaise kažkokiame sąvartyne poravosi su benamiais, nei tai, kad lėktuvui nusileidus jis įžūliai plekštelėjo per mano sėdmenis.

„Vargšas berniukas, nepatyręs motinos meilės“, – pagalvojau. Vėliau sutarėme, kad Russellas atvyks gyventi į Lietuvą ir ves Šeimų maršą Europarlamento rinkimuose. Prisiminiau, jog bėdų gali padaryti tai, kad jis nėra Lietuvos pilietis, tačiau optimizmo suteikė mūsų prezidento noras įtikti kuo didesniam rinkėjų ratui.

„Paspausime feisbuke, ir Russellui bus suteikta pilietybė išimties tvarka. Juk vis tiek ji ir taip dalijama į kairę ir į dešinę“, – pagalvojau.

Vos išlipus iš lėktuvo Russellą apspito jaunos žydaitės ir jis, jas visas apkabinęs, garsiai juokdamasis nuėjo nežinoma kryptimi nė neatsisveikinęs.

Į Gazmanovo ruožą važiavau taksi, kuriame visą laiką buvo leidžiamas sunkusis anglosaksiškas metalas. Paprašiau išjungti muziką, ir automobilį vairavęs žmogus man papasakojo esąs į judaizmą atsivertęs čiukčis, atvykęs čia dar SSRS perestroikos laikais. Jis esą turintis su vyresne žyde 10 vaikų ir du benkartus su jaunesne libaniete bei nekenčiantis Vladimiro Putino, tad aš galinti eiti na**ui, jeigu man nepatinkanti jo muzika.

Nieko nebesakiau, tačiau jis staiga sustabdė automobilį, išlipo, atplėšė dureles ir ištempęs už plaukų nutėškė mane ant šaligatvio. Galvojau, kad ruošiasi prievartauti, tačiau mano slaptiems troškimams nebuvo lemta išsipildyti. Čiukčis nuvažiavo net negrąžinęs pinigų, nes buvau jam sumokėjusi iš anksto.

Einant link Gazmanovo ruožo buvo galima vis labiau jausti, kad žydų valstybėje vyksta karas, mat aplinkui vis dažniau važinėjo įvairiausia technika ir vis lakstė uniformuoti žmonės su šautuvais.

Susitikusi JT atstovus, pamelavau jiems esanti iš organizacijos „Reporterių gydytojai be sienos“. JT atstovai teigė nežinantys tokios organizacijos, bet davė man kamštinį XIX amžiaus pabaigos šalmą ir neperšaunamą liemenę su logotipu „PRESS“, ant kurios aš purvu dar ištepliojau ir Z raidę.

Dėl šios raidės HAIM ASS laisvės kovotojai greitai pamatė, kad esu sava, ir rusiškai man papasakojus, kas esu ir ko noriu, nuvedė į ligoninę, kurioje savanoriavo E. Šiukšlinienė. Čia buvo įsikūrusi dar ir HAIM ASS bataliono vadavietė, raketų paleidimo aikštelės ir laikyti kai kurie įkaitais paimti sionistai.

Ligoninė taip pat buvo užkimšta palestiniečių civilių, tad aš, stebėdama šių žmonių vienybę, prisiminiau, kaip kartu su „Jedinstvo“ lyderiu Valerijonu Ivankovu stovėjau Baltijos kelyje. Žydai vis labiau apšaudė ligoninę, o kartais įvairovės vardan vieną kitą raketą paleisdavo ir „Islamo džihadas“.

„Kas vyksta čia, Palestinoje, yra protu nesuvokiama. Tai rodo, kad Landsbergių klanui visiškai nerūpi paprastas žmoga. Tai – genocidas tautos“, – pareiškė E. Šiukšlinienė, mums galiausiai susitikus.

Netoli mūsų isteriškai verkė prievartautojo nuskriausta jauna žydaitė. Jos raudos erzino ir trukdė imti interviu, tad netrukus E. Šiukšlinienė ją aprėkė.

„Kou tou čia daba bleuni, žydelka? Taigi palestiniečių berniukai tave tik biškutį pakibino“, – sužviegė E. Šiukšlinienė lietuviškai.

Žydų šaudymas darėsi vis intensyvesnis, o žmonės, susirinkę ligoninėje, puolė panikuoti, tačiau E. Šiukšlinienė su storą kasą spaudžiančiu šalmu ir neperšaunama liemene atrodė nepajudinama.

„Turime kovoti su amerikonų imperializmu ir masonų iliuminatų sąmokslu, kuris slepiasi po globalizacijos sąvoka. Tais laikais, kai aš įkūriau Sąjūdį, net nebuvo svarstoma, kad kada nors gali prireikti priverstinės vakcinacijos. Tai – žmogaus orumo pažeidimas. Marš, marš, darbo klase, Putinas jums kelia dvasią... Lie-va-Tu!“ – paleido tiradą E. Šiukšlinienė.

„Ką jūs pasakėte?“ – įsiutusi sušukau aš.

„Kai aš kūriau Sąjūdį...“ – pradėjo E. Šiukšlinienė.

Išgirdusi, kad aktyvistė savinasi mano pasiekimus, puoliau jai į atlapus, tačiau mus abi nubloškė sprogimas. Kai atsitokėjau, E. Šiukšlinienė buvo dingusi.