Programų, kaitinančių sofos entuziastų aistras, yra tiek, kad tik spėk rinktis. Nuo "Oskarų" teikimo ceremonijos kino gurmanams iki saldžiabalsių vaikučių išsiilgusiems "vajezau, kaip miela!" faktoriaus. O kur dar kasmetės atrankos į "Euroviziją", dažnoje kompanijoje virstančios proga susirinkti draugėn ir kramsnojant traškučius palaikyti savuosius favoritus? Ir, žinote, kalbant apie tokio tipo konkursus, labiausiai stebina du dalykai.

Pirma, kaskart gali įsitikinti, kad posakis "Nugalėtojų niekas neteisia" tėra melas. Dar tebevykstant atrankoms, žiūrovai, staiga tapę muzikos ekspertais, žinovo tonu aptarinėja pasirodančiųjų balso galimybes, charizmą, sceninę išvaizdą. Piktesnieji nevengia prikišti žmogui, atėjusiam, šiaip jau į dainų konkursą, kreivų dantų ar netradicinės orientacijos. Ir visai nesvarbu, ką nusprendžia tauta (kartu su komisija), visada atsiranda tokių, kurie, užuot pasidžiaugę, drabstosi putomis, rėkia apie neteisybę bei sąmokslo teorijas. Paradoksalu, kad neretai garsiausiai rėkia tie, kurie savuosius favoritus skatino tik minčių galia, o paimti į rankas telefono ir atiduoti apčiuopiamą palaikymo balsą, nesugebėjo.

Iš tokio universalaus žinojimo, kuris vaikas turi daugiausia šansų užaugęs tapti megažvaigžde, koks režisierius nusipelnė garbingosios statulėlės ar kuris atlikėjas turi realiausius šansus "Euroviziją" kitąmet partempti į Vilnių, galima pagalvoti, jog tvirtą nuomonę turime visada. Tačiau anaiptol. Netikite? Paklauskite dešimties pažįstamų, už ką balsuos šiek tiek svarbesniame konkurse, kuris jau ne už kalnų. Paskui paklauskite, kodėl.

Turiu įtarimą, kad gebančių adekvačiai atsakyti procentas bus tikrai mažesnis negu tvirtai žinančių, kuri daina pakerėtų Europą. Tik reikalas tas, kad, net jei per stebuklą laimėtume "Eurovizijos" auksą, iš esmės paprasto lietuvio gyvenime niekas nepasikeistų. Na, taip, savaitė šaršalo ir turistų antplūdis taptų gaivaus oro gurkšniu sostinės maitinimo ir nakvynės įstaigoms. Dargi galėtume ilgus metus girtis tuo laimėjimu, lyg jis būtų mūsų asmeninis nuopelnas. Bet tai – kaip ir viskas. Daugiau globalių pokyčių – jokių. O štai kiek visko pasikeisti gali, priklausomai nuo to, kur kryžiuką biuletenyje užbrauksime prezidento rinkimuose, baisoka pagalvoti. Ypač, kai nemaža dalis piliečių renkasi vien pagal tai, ar gražiai kandidatas dainuoja.

Kai pagalvoji, "kas blogiausio gali nutikti?", tada jau nebe taip ir bijai.

Neseniai autobuse teko nugirsti dviejų šalia sėdėjusių vyrukų diskusiją, ką reikia rinkti prezidentu. Šiaip jau nemėgstu klausytis svetimų pokalbių, bet kai rėkia per visą dviaukštį autobusą, nori nenori žmogus suklūsti. O ir negirdėti sunku, kai argumentuojama taip, kad sunkiai laikaisi nepaklausus, ar vaikystėje žmogučio mama ant vonios plytelių nenumetė. Galva žemyn. Dviejų draugelių politinio dialogo fone susižvalgėme su priešais sėdinčia bendrakeleive ir abi vos sulaikėmė juoką, kylantį dėl beviltiškumo. Retas atvejis, kai jauti galįs skaityti nepažįstamojo mintis, bet, tikiu, abi galvojome tą patį: a) ir tai šneka žmonės, kuriems lytis a priori per amžių amželius suteikė balsavimo teisę, kai mums teko už ją kovoti; b) jei dauguma tokių iš vakaro neužgers ir balsuoti nueis, dar ir kitas demokratijai būdingas teises galime prarasti.

Turintiems nerimo sutrikimų psichologai pataria veiksmingą praktiką – įsivaizduoti "katastrofišką scenarijų". Kai pagalvoji, "kas blogiausio gali nutikti?", tada jau nebe taip ir bijai. Tai, manau, gali pasitarnauti ne vien žmonėms, kuriems baimė neleidžia išeiti į parduotuvę, bet ir tiems, kuriems nežinojimas už ką balsuoti ausin pakužda mintį neiti balsuoti apskritai.

Nežinau, kaip jus, bet mane labai gąsdina įmanomi scenarijai išrinkus kai kuriuos kandidatus. Nes jei toliau nuoširdžiai domėsimės vien rinkimais "duonos ir žaidimų" kategorijos konkursuose, liūdnasis agurkų sezonas užderėti gali ilgam.