- Asta Dykovienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Visą gyvenimą narve praleidęs vilkas, vėliau sugrąžintas į laisvę, liuoksės tik tuo pačiu kampuotu perimetru, kuriuo įprato per daugelį metų. Tai patikrinta praktika. Žmogaus sąmonei galioja tas pats.
Čia ir yra visi atsakymai į klausimus dėl nostalgijos sovietmečiui, tuo laikotarpiu prabėgusiai jaunystei ir ateities perspektyvų suvokimui.
Laisvo žmogaus mąstymui vietos čia nėra. Tad nesitikėkime, kad tokie žmonės suvoktų už laisvę žuvusiųjų aukos prasmę. Tai neįmanoma ir tai yra natūralu, nes taip mąstantieji – tie patys vilkai iš narvo ne savo valia vėl atsidūrę laisvėje, kurios nė kiek negeidavo.
Nacionalinės literatūros ir meno premijos suteikimo-neskyrimo ginčų tokiam dviprasmiškai pagarsėjusiam šalies dramaturgui fone šiandien sulaukėme dar vieno svarbaus šimtmečio.
Lygiai prieš 100 metų kovose už Lietuvos nepriklausomybę žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės kareivis Povilas Lukšys (1886–1919). Tai buvo pirmoji auka už savo valstybės laisvę.
Per tuos dvejus kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais metus žuvo daugiau kaip trys su puse tūkstančio karių. Dar daugiau buvo sužeista. Jie apgynė savo valstybės nepriklausomybę.
Jei ne šių žmonių auka, įrodinėti laisvos valstybės statusą 1990-aisiais būtų buvę kur kas sudėtingiau, nes toks ankstyvas tautos uždarymas į narvą būtų padaręs nepataisomą žalą žmonių protams. Ir "vilkų", savo sąmonėje judančių narvo perimetru, būtų buvę dar daugiau nei dabar. Šitie nesupranta, kam reikėjo griauti tokią "gerą sistemą", nes "visko buvo" – ir darbo, ir kur gyventi, ir mokslas bei gydymas nemokami, ir galvoti apie rytojų nereikėjo, ypač jei mokėjai suktis, tai yra vogti iš valstybės ir kitų tautiečių.
Siauro mąstymo, nedidelio proto, mažų narvelių gyventojų sindromas. Tokiems P.Lukšio gyvybė, kaip ir visų po jo žuvusiųjų už visų mūsų laisvę, nieko nereiškia, nes vergui ta laisvė bevertė.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Viešas palinkėjimas naujajam sveikatos apsaugos ministrui
Neseniai Seime prisiekė naujasis sveikatos apsaugos ministras Aurimas Pečkauskas. Spalį šalyje vyks Parlamento rinkimai, po kurių, tikėtina, pasikeis Vyriausybės paveikslas. Tačiau naujasis ministras dar turi pakankamai laiko imtis neatidėliotin...
-
Karsto nešėjų cechas2
Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) sveikatai silpnėjant, Kremliaus nomenklatūros užkulisiuose vis dažniau būdavo iškeliamas sosto įpėdinio klausimas, o ir pačiam Iljičiui ši tema vis labiau nedavė ramybės. Galvoje sukosi p...
-
Senjorai ir TV pudra
TV laidos vedėja sako: „Pasirodo, 2024 m. darbdaviai vis dar klausia amžiaus, vis dar prašo nuotraukos.“ Į pokalbį pakviesta lygių galimybių kontrolierė paaiškina, kad taip daryti negalima, nes pagyvenęs žmogus dėl savo am...
-
Kiek kainuoja surengti olimpines žaidynes?1
Daugiau nei dviem savaitėms Prancūzijos sostinė buvo tapusi didele sporto arena po atviru dangumi, kur tinklinio kamuoliai švilpė šalia Eifelio bokšto, žirgai jodinėjo Versalio rūmų kieme, o sportininkai plaukiojo Senos upe. Organi...
-
Medalių spindesys ir skurdas
Olimpinės žaidynės – ne tik galimybė atletams patikrinti savo ištvermę, lankstumą, greitumą, raumenų tvirtumą ir akies taiklumą, bet ir padiskutuoti apie sporto finansavimą. Tokių pokalbių pagrindiniai motyvai nesikeičia metai i&scar...
-
Modernumai per prievartą10
Nors kovido isterija pasibaigė kadaise, į banką iš anksto neužsiregistravęs neįlįsi. Registracija – internetu, aišku. Tarpduryje pasitikusi moteriškė išegzaminuoja ir vis tiek pasiūlo reikalus užraukti virtualiai. ...
-
Vyšniauskai, kepurė dega!177
Vogti – negalima. Dar baisiau yra vogti ir čia pat meluoti. Turbūt tokių elementarių pamokų per gyvenimą nėra girdėjęs seimūnas Andrius Vyšniauskas ir jo kolegų būrelis. Žiūri į visus kiaulišku žvilgsniu ir, atrodo, nejauči...
-
Lenk medį
Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Mykolo Aleknos iškovotas sidabro medalis tautiečiams žėri auksu. Disko metikas Lietuvoje – širdžių čempionas, socialiniai tinklai ošia kaip olimpinis stadionas: nuo raginimo trečiadienį gimu...
-
Kaip apsisaugoti nuo stichijų
Nors Lietuvoje audros, uraganai, potvyniai ir kitos gamtos stichijos jau seniai ne naujiena, specialistai sutaria, kad, keičiantis klimatui, jos ima dažnėti ir tampa vis nuožmesnės. Vadinasi, pridaro ir didesnių nuostolių. ...
-
Gimtojo krašto ilgesys1
Į Caryciną (dabartinį Volgogradą), kuriam 1918 m. grasino baltųjų armijos, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) buvo nusiųstas tam, kad išspręstų maisto tiekimo sutrikimus, tačiau Josius nebūtų buvęs savimi, jeigu...