Buvome aiškiai pasakę, kad maisto ir virtuvės atliekų surinkimą pradėsime rugsėjį, prieš tai prie daugiabučių įrengę specialių konteinerių.

Į požeminius konteinerius baigiame montuoti maisto atliekoms surinkti skirtas talpas, taip pat įsigijome ir išdalysime 1,2 tūkst. konteinerių su integruotais biofiltrais, kurie užtikrins kvapų prevenciją. Jie stovės ten, kur nėra galimybės įrengti požeminių konteinerių.

Iš valstybės pinigų šiems darbams net neprašėme, esame užgrūdinti viską padaryti savo jėgomis. Visi mato, kad dabartinė Vyriausybė Kaunui gali pasiūlyti tik riestainio skylę. Ir tegul nemeluoja, kad dar buvo skirta ES lėšų.

Nemanau, kad įstatymai turi būti keičiami tik dėl to, kad ministras neturi kompetencijos priversti jam pavaldžias įstaigas dirbti. Tuomet reikia keisti ministrus.

Šią informaciją kelių klaviatūros mygtukų paspaudimu galima labai paprastai rasti internete. Apie tai žino jam pavaldžios Aplinkos ministerijos darbuotojai ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, su kurio nariais ne kartą bendravo Kauno savivaldybės administracijos specialistai. Netikiu, kad ministras nežinojo. Ši viešųjų ryšių akcija panašesnė į pigų artėjančių Seimo rinkimų triuką, paminint mano pavardę.

Mes Kaune mėgstame ne imituoti darbą, bet atlikti užduotį iki galo, kad sprendimai būtų teisingi ir ilgalaikiai. Valstybės vedamą politiką atliekų tvarkymo sistemoje galėčiau pavadinti stebuklų lauku. Valstybinis atliekų tvarkymo 2021–2027 m. planas, kuris nubrėžia gaires ir taisykles, kaip ir kokias atliekas valstybė tvarkys, buvo patvirtintas 2022 m. viduryje. Nesu niekada tvirtinęs plano atbuline data!

Jau tampa tradicija, kad per ketverius metus valstybė nesugalvoja bendros politikos (greičiausiai net negalvoja). Tuomet viskas numetama savivaldybėms – įgyvendinkite ES direktyvas ir tvarkykitės patys, o valstybė jau perdavė ES institucijoms rodiklius, kuriuos įsipareigojo pasiekti. Taip net išgėręs nesugalvočiau: nežino, kaip pasieks, bet jau įsipareigojo. Juk savivalda visada sugalvos ir kažkaip išspręs: vieni imituos, kiti sugebės dar ir realiai padaryti. Tačiau popieriuje skaičiai bus gražūs.

Vilnius sausio mėnesį pradėjo dalyti oranžinius šiukšlių maišelius: sudėtos maisto atliekos vis tiek metamos į bendrą komunalinį konteinerį. Tokiu būdu tikrai „mažiname“ plastiko atliekų kiekį. Pasirodė daugybė nuotraukų ir kritikos šiai oranžinių maišelių avantiūrai. Visi, kas bent kiek išmano atliekų tvarkymo sritį, supranta, kad toks žingsnis – tik darbo imitavimas.

Nė vienas specialistas nežino, kaip tos atliekos paskui švariai atskiriamos. Vėliau patys prisipažino, kad ateityje įrengs specialių konteinerių. Imituojančių procesą yra ir daugiau, bet, atrodo, šiam ministrui to tik ir reikia. Dar ir pagyrų negaili.

Komplimentų Kaunui nei šis ministras, nei Vyriausybė neduos, nes esame jiems kaip savotiška rakštis. Nuo pat valstybės nepriklausomybės atgavimo įstatymais buvo įtvirtinta, kad didelio mąsto tarša yra valstybės rūpestis. Jos atsakomybė ją panaikinti. Tokią problemą turime daugiau kaip prieš šimtmetį veikusiose geležinkelių pabėgių mirkymo stotyse šalia Nemuno. Pakilus upės lygiui, vietiniai kauniečiai mato, kaip naftos produktai skverbiasi į upę.

Žemė tiek persmelkta naftos produktų, kad patenka tiek į valstybės įmonių parduotus sklypus, tiek į kitus. Pradėjome aštriai kelti klausimą, kad tai ilgalaikė istorinė tarša, kurios likvidavimu turi rūpintis Vyriausybė. Tai įtvirtinta ir teisės aktais. Vis dėlto gudrusis ministras su tingiais aplinkosaugos biurokratais ir ideologiniais Seimo nariais net nederinę įstatymo projekto su Lietuvos savivaldybių asociacija, rekordiškai greitai teisės aktą pakeitė. Nuo šiol už istorinę taršą atsakingos savivaldybės. Žodžiu spręskite patys ir nesukite mums galvos. Garantuoju, kad dauguma savivaldybių dar net nežino, kokią dovaną gavo. Nemanau, kad įstatymai turi būti keičiami tik dėl to, kad ministras neturi kompetencijos priversti jam pavaldžias įstaigas dirbti. Tuomet reikia keisti ministrus.

Šitas serialas trunka visą S. Gentvilo kadenciją. Laukėme, kada pasibaigs kalbėjimas, ir prasidės realūs darbai. Tenka pripažinti, kad ministras imasi daug iniciatyvų, bet dažniausiai atsitraukia ir apkaltina kitus, o atsakomybę permeta ant savivaldybių pečių. Man tai primena mažo vaiko elgesį, kuris vis dar bando pažinti pasaulį.

Tuščia: visą S. Gentvilo kadenciją netrūksta daug kalbų, bet savivaldybių atstovai pasigenda realių darbų (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Pačioje jo kadencijos pradžioje buvome susitikę darbinėje komandoje ir papasakoję, kaip kai kurios savivaldybės ir nesąžiningi juridiniai vienetai imituoja atliekų tvarkymą. Nors ministras buvo kategoriškas, po poros mėnesių jo pozicija pasikeitė 180° kampu. Tačiau šioje situacijoje mes Kauno regione teisminiu procesu vis tiek pasiekėme teisybę.

Seimas ir ministerijos jau seniai tapo vaikų įdarbinimo agentūromis. S. Gentvilo kalbos apie žiūrėjimą į akis man skamba juokingai.