– Kokia yra politinės lyderystės svarba politinei sistemai ir jos stabilumui? Ar lyderystė Lietuvos politikoje išgyvena tam tikrą krizę?

– Politinė lyderystė Lietuvoje išgyvena esminę krizę. Vadinamasis čekiukų skandalas labai aiškiai parodė, kad Lietuvoje praktiškai nėra lyderių, kurie būtų pasiruošę prisiimti atsakomybės naštą ir atlikti reikalingus namų darbus partijos viduje. Juk tikrasis lyderystės testas vyksta būtent tokiais momentais, o ne tada, kai viskas ramu, nuspėjama ar kai visi sutaria. Lyderystė gali sugrąžinti visuomenės pasitikėjimą, mobilizuoti pokyčiams ir užtikrinti sprendimų įgyvendinimą. Aišku, kalbu apie lyderystę, kuri stato, o ne griauna.

– Kaip elgiasi mūsų politiniai lyderiai šių dienų krizės kontekste? Ko galėtume iš jų pasimokyti arba ko vengti?

– Turbūt viskas priklauso nuo krizės pobūdžio. Pavyzdžiui, Rusijos karinės invazijos akivaizdoje mūsų politiniai lyderiai demonstruoja susitelkimą ir ryžtą visokeriopai padėti Ukrainai. Tai sveikintina, bet kartu galima pastebėti, kad čia nėra kažkokių esminių skirčių. Visi sutaria, kad reikia padėti ir todėl vieningai dirba. Juk tai yra ir mūsų pačių saugumo interesas. Tačiau, kai kalbame apie kitas krizes, kur sutarimo yra daug mažiau, būtent tada ir išryškėja arba neišryškėja lyderystės vaidmuo.

– Ko trūksta mūsų politiniams lyderiams? Aiškios vizijos, vertybių ar elementarių komunikacijos žinių?

– Sunku apibendrinti, bet aš matau du dalykus. Pirma, mūsų lyderiai nemėgsta pripažinti savo klaidų. Tarsi jie būtų ne žmonės, o kažkokie kiborgai, kurie niekada negali suklysti ar neteisingai įvertinti situaciją. Mes tarpstame kultūroje, kurioje už klaidas paprastai baudžiama, o ne mokomasi iš jų.

Antra, prisitaikymas. Daug puikių žmonių neturi raudonųjų linijų ar bijo garsiai išsakyti savo poziciją, todėl, laikui bėgant, organizacijose tampa prisitaikėliais. Kai tokie žmonės pradeda lyderiauti, iš lyderystės belieka tik trumpalaikiai taktiniai žaidimai.

– Kokios politinės komunikacijos priežastys turi įtakos didėjančiam visuomenės nepasitikėjimui politiniais lyderiais ir valdančiosios daugumos reitingų smukimui?

Daug puikių žmonių neturi raudonųjų linijų ar bijo garsiai išsakyti savo poziciją, todėl per laiką organizacijose tampa prisitaikėliais.

– Politologai yra nustatę dvi taisykles, susijusias su reitingais: reitingai visada svyruoja ir paprastai valdančiųjų reitingai per laiką krinta. Nepaisant to, manau, kad mano jau minėtas gebėjimas viešai pripažinti klaidas yra vienas iš būdų didinti pasitikėjimą politinėmis institucijomis.

Kitas svarbus aspektas – empatija. Kai įgyvendiname praktiškai bet kokias reformas, kažkas nukenčia, kažkam ekonominė situacija pablogėja. Ar politiniai lyderiai pastebi tuos žmones, ar tiesiog ignoruoja? Ar politiniai lyderiai pripažįsta tas rizikas ir bando jas suvaldyti, ar, vėlgi, ignoruoja? Ignoravimas visada generuoja pyktį, o pyktis – nepasitikėjimą, nusivylimą ir abejingumą. To Lietuvoje ir taip yra per daug.

– Žvelgiant retrospektyviai ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos kontekste – kaip politinė komunikacija pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį ir kokie pokyčiai gali mūsų laukti netolimoje ateityje?

– Mane visada erzindavo ir erzina nusaldinta komunikacija. Ryšių su visuomene ir komunikacijos agentūrų eroje, kur vis labiau valdo technologijos, trūksta autentikos ir gylio. Trūksta drąsos pasižiūrėti į save kritiškai ar kalbėti nestandartiškus dalykus. Dar vienas susijęs dalykas – tuščiaviduris vizualumas, arba formos viršenybė. Jo yra tiek daug socialiniuose tinkluose ir jis neišvengiamai persikelia į politinę komunikaciją. Mes nuolatos matome politikų veidus be turinio. Per tai bandoma sukelti kažkokius pozityvius jausmus elektoratui, prisijaukinti jį, bet tas paviršutiniškumas, orientuotas į patiktukų rinkimą, labai greitai nusidėvi.

Nemanau, kad artimiausiu metu šios tendencijos iš esmės keisis. Atvirkščiai – technologinė revoliucija dar labiau greitina politinės komunikacijos apsukas, o su greičiu neišvengiamai nukenčia gylis, autentika ir tam tikri kiti niuansai. Paradoksalu, bet dėmesio ekonomikoje tampa vis sunkiau gauti rinkėjų dėmesio.

– Kaip universitetas gali spręsti dabartinės politinės krizės akivaizdoje kylančias problemas? Koks galėtų būti universiteto vaidmuo?

– Universitetas yra vieta, kur turėtų vykti visokeriopas ugdymo procesas. Studentai turėtų ne tik iškalti kažkokias mokslines teorijas ar įgyti daugiau žinių, bet ir užsiauginti vidinį stuburą. Dabar universitetuose yra labai daug pataikavimo ir noro įsiteikti studentams.

Kitas momentas – perspektyva. Studijos dažnai susiaurinamos jau bakalauro lygyje ir sufokusuojamos į būsimą profesiją. O juk ateities pasaulyje, kuriame ypatingą vaidmenį turės dirbtinis intelektas, plati perspektyva suteikia išskirtinės pridėtinės vertės. Būtent todėl šiais metais fakultete pradėsime vykdyti plataus pobūdžio tarpdisciplininę bakalauro studijų programą „Politika, filosofija ir visuomenė“. Nežinau, kiek stojančiųjų dėmesio sulauksime, bet žinau, kad Lietuvoje tokio pobūdžio studijų programų praktiškai nėra.

Visa mūsų aukštojo mokslo reguliavimo sistema vis dar gyvuoja industrinėje eroje ir bando sugrūsti viską į disciplinų gardus, o realybė jau seniai peržengusi tų gardų ribas. Štai čia reikia ir pačių universitetų lyderystės, kad nebijotume eksperimentuoti, kvestionuoti, kurti ir perkurti studijas.