Tačiau viena yra formali teisė į atostogas, o kita – reali situacija darbo vietoje. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kad į atostogas išeinama tada, kai yra kam pavaduoti. Tada, kai darbe normali kasdienė padėtis. Tada, kai einant atostogų ir grįžus iš jų nebus paskelbta nepaprastoji padėtis. Supaprastinus – į atostogas einama, kai darbe stogas nedega ir dūmai nerūksta.

Šiandien Lietuvoje stogas dar nedega, tačiau visiems daugiau nei akivaizdu, kad visuose mūsų bendro pastato galuose temperatūra kyla ir sienos pradeda svilti. Todėl kyla pagrįstas klausimas: ar tikrai tokioje situacijoje Vyriausybė ir ministrai yra tie visus namų darbus padarę vadovai, kurie ramiai gali mėgautis mūsų trumpos šiltos vasaros malonumais?

Vieno banko ekonomistas Tadas Povilauskas neseniai sakė labai paprastai – mūsų sankcijos Rusijai įsigalioja palengva, skirtingais pereinamaisiais laikotarpiais, todėl neišvengiamai mažės eksportas į Rusiją ir Baltarusiją, o tai reikš įmonių, kurios tiesiogiai susijusios su Rusija ir Baltarusija, pranešimus apie darbuotojų atleidimą.

Šiandien Lietuvoje stogas dar nedega, tačiau visiems daugiau nei akivaizdu, kad visuose mūsų bendro pastato galuose temperatūra kyla ir sienos pradeda svilti.

Dar vasaros pradžioje už galvų buvo susiėmę šimtai valstybinių (!) geležinkelių ir pašto darbuotojų. Įspėjimo lapelių gegužę sulaukė beveik 2 tūkst. geležinkelininkų, daugiau nei 0,5 tūkst. paštininkų. Ir tai valstybinės įmonės, kurios šį sprendimą visada atideda ir daro paskutinės. Užimtumo tarnybos pranešimo skiltis apie grupinius atleidimus neguodžia ir liepą. Štai liepos vidurį daugiau nei šimtą darbuotojų atleido Ukmergės pieninė, birželį dar tiek pat netekę darbo sužinojo Klaipėdoje įsikūrusios laivų ir plūdurų konstrukcijos statybos „Intermarinas“ darbuotojų. O kur dar pora dešimčių įmonių, kurios atleidžia po kelias dešimtis ar pusšimtį darbuotojų!

Po šimtų ir dešimčių atleistųjų statistika slepiasi labai realios žmonių gyvenimo tragedijos. Visos šios problemos kažkaip turi būti sprendžiamos – tam būtinos aiškios ir realiai veikiančios kompensacinės priemonės. Ar tokių turime ir ar jos sėkmingai padės sudėtingais karo metais?

Kad situacija dar prastesnė tarptautinių santykių srityje, jau kalbėta ne sykį. Labai švelniai tariant mūsų užsienio politika nesubalansuota.

Prieš keletą dienų Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų (VPPAR) tarybos narys Kęstutis Černeckas, komentuodamas prekybą su Kinija, buvo tiesmukas: „Eksportas iš Lietuvos yra sunykęs. Nuo to laiko kinai įsileidžia tik tuos gaminius, kurie jiems yra įdomūs ir reikalingi. Turint mintyje Taivano, Singapūro rinkas, kitas Azijos rinkas, kalbėti procentais yra labai patogu, kai gali pasakyti, kad eksportas išaugo, tarkime, 60 proc. Tačiau, jeigu kalbėtume konkrečiais skaičiais  – pateiktume piniginę išraišką, tai pamatytume, kad 300 mln. eurų eksporto rinkos netekties išaugęs eksportas į kitas Azijos šalis nekompensuoja.“

Žinoma, galima sakyti, kad ir verslas, ir darbo vietos, ir daugelio gyventojų kasdienės problemos dėl smarkiai augančių kainų – ne ministrų reikalas. Tiesiog taip yra. Tačiau ką valdantiesiems pasakys be darbo likę, brangstančias komunalines, kasdienių produktų kainas matantys piliečiai? Tų minčių aidą jau matome visuomenės nuomonių apklausose, kur nė viena valdančioji partija tuoj nepateks net į trejetuką.