Žymus lietuvių filmininkas ir poetas Jonas Mekas savo esė apie Pietų Italiją pradeda žodžiais: "Skamba, skamba Neapolio varpai..." Savo trumpame tekste jis nostalgiškai apgailestauja, kad Neapolis po truputį, vos pastebimai besikeisdamas praranda žavesį ir unikalumą, kurio esminė paslaptis yra gebėjimas neįsileisti į Vakarų civilizacijos ideologinius ir politinius žaidimus – stovėti tartum pasaulio pakraštyje ir žaismingai sukiojant pirštą prie smilkinio šypsotis dėl masinio pamišimo.

Šio komentaro pretekstas tas, kad prieš porą savaičių teko aplankyti Neapolio miestą ir priemiesčius po daugiau nei dešimties metų pertraukos. Pokyčiai, kaip pastebėjo ir J.Mekas, nežymūs, bet svarbūs. Neapoliečiai automobilių vairuotojai jau netenka buvusio mandagumo. Prieš keliolika metų pakakdavo bet kurioje gatvės vietoje žengti žingsnį į važiuojamąją kelio dalį ir vairuotojas jau stabdydavo automobilį, kad praleistų pėsčiąjį. Dabar daugelis Neapolio vairuotojų jaučiasi svarbūs, nes turi automobilius.

Kitas pokytis – neapoliečiai kalba jau kur kas tyliau nei prieš dešimtmetį: tada viešbutyje rytais nereikėdavo žadintuvo – pakakdavo viešbučio tarnautojų, lietuviškais mastais kalbant, riksmų, ir tu jau pabudęs. Dabar Neapolis jau brangina turistus, nes supranta, kad gyvena iš jų pinigų. Anglų kalba mieste susikalbėti dabar kur kas paprasčiau nei prieš dešimt metų. Pamenu, tada jauni Neapolio žmonės šaipydavosi iš amerikiečių, kurie, susižavėję Viduržemio jūros pakrančių žmonių gyvenimo būdu, vykdavo į Pietų Italiją ieškoti laimės. Prieš dvi savaites Neapolio kavinėse vietiniai, lyg būtų patyrę moralinę priespaudą, jau lankstėsi atvykėliams iš Vakarų.

Vis dėlto liūdesį ir melancholiją keliantys pokyčiai negali užgožti to, ką neapoliečiai gauna su saule ir jūra. Rašytoja Vanda Juknaitė savo pokalbių su neįgaliais vaikais knygoje "Tariamas iš tamsos" šnekasi su negalią turinčia mažamete mergaite (jos vardo dėl etinių priežasčių minėti čia negalima), kuri nuoširdžiai sako: žmonės trokšta pinigų, garbės, valdžios, galios, pripažinimo ir kitų jiems atrodančių svarbių gėrybių. Paskui pašnekovė apibendrina: iš tiesų vienintelė vertybė pasaulyje yra pats gyvenimas. Prie to nieko nereikia pridėti. Džiuginti turi ne išbandymai, pergalės, kova, o tikrumas, kad iki šiol gyveni. Gyvenimas pats savaime yra laimė, kuriai nereikia ekstremalių įvykių.

Tai, kas Lietuvoje aišku mažam vaikui, bet sunkiai suprantama suaugusiajam, praradusiam pamatinį džiaugsmą, akivaizdu daugeliui Neapolio priemiesčių įvairaus amžiaus žmonių.

Liepos 5-osios, šeštadienio, vakaras mažame miestelyje Otaviano. Dar prieš valandą ramios gatvės per akimirką prisipildo vaikų, kurie šoka, dainuoja, groja. Vidurnaktį į parkus ima plūsti jau kiek vyresni, bet dar jauni žmonės. Ir mažamečių, ir vyresniųjų tėvai, atrodo, nė kiek nesijaudina, kad jų atžalos pateks į blogą draugiją, įsitrauks į žalingus įpročius ir susirgs priklausomybių ligomis. Ne – visos linksmybės sukasi apie centrinės miestelio bažnyčios šventorių. Argi tokioje vietoje kas nors gali galvoti apie narkotikus? Visą šią kiekvieno savaitgalio vakaro ir nakties šventę stebi pagyvenusių žmonių klubų terasose susėdę ramiai pypkiuojantys senjorai. Vis dar nesuprasdamas, kas čia vyksta, vieno iš jų paklausiu, ką šie žmonės švenčia. Atsakymas paprastas ir sutampantis su V.Juknaitės pašnekovės mintimis – švenčiame gyvenimą. Niekam nekyla mintis, kad švęsti reikėtų vykti į Neapolio centrą, nes juk ten, lyg mūsiškiame Vilniuje, telkiasi barai, restoranai, kavinės, klubai, diskotekos. Ne – visiems pakanka savojo miestelio, kuris jiems yra lyg visą tikrovę talpinantis kosmosas.

Dar viena priežastis, kodėl jie džiūgauja išgyvendami kasdienybę, yra ta, kad ryšys tarp žmonių yra labai artimas ir tikras. Tai tampa suprantama tuomet, kai patenki į vieną iš nesuskaičiuojamos gausybės Neapolio aikščių. Ten pilna žmonių. Šioje minioje nieko nesužalodami, neužkabindami zuja motoroleriai ir motociklai. Jų vairuotojai taip puikiai jaučia ryšį su pėsčiaisiais, kad apie pavojų sveikatai nėra nė kalbos. Įsisąmonintas gyvenimas vertingas dėl tarpasmeninio santykio autentiškumo. Bendravimas neapoliečiams yra pagrindas. Čia labai sunku likti vienam.

Filosofas Leonidas Donskis knygoje "Paralelinės tikrovės" rašė apie tai, kad ilgai vienumoje pabuvęs žmogus virsta monstru. Daugumai neapoliečių tai nė kiek negresia, nes jaučiamas toks tarpusavio solidarumas, kuris verčia daryti išvadą, kad tenykštė Katalikų bažnyčia yra įgyvendintas utopinis, neiškraipytas išsigimusių sovietinių ir kitokių ideologinių praktikų komunizmas.

Išvykstant iš Neapolio, prieina jaunas žmogus ir klausia, ar norėčiau iš jo pirkti žiebtuvėlį. Atsakau: ne, man nereikia žiebtuvėlio. Žmogus pertaria: tu pajausk širdimi – tau reikia šio žiebtuvėlio. Kai sutinku, prekeivis priduria: iš tavęs gavau du eurus – vienas euras bus mano jaunesniajam sūnui, o kitas – vyresnėliui. Prekeivis nebuvo ir netaps valkata (toks likimas jo lauktų Šiaurės Europoje), nes bendravimo pagrindas yra ne logika ir šaltas išskaičiavimas, o nuoširdžios vertybės, kurios, norėčiau tikėti, Neapolyje gyvuos dar ilgai.