Vakar naujienų agentūros ELTA išplatintame pranešime, kurį plačiai cituoja šalies žiniasklaida, Kretingos rajono savivaldybės vadovas Antanas Kalnius darsyk viešai patikino priėmęs asmeninį sprendimą neleisti galimai planuojamų vandenilio ir metanolio gamyklos statybų prie Darbėnų. Apie tai kolega meras Darbėnų bendruomenei pranešė ir kovo 8-ąją vykusiame susitikime su darbėniškiais.

Nuoširdžiai džiaugiuosi ir sveikinu mūsų kaimyninio rajono vadovą pakeitus savo poziciją ir nuomonę. Klysti yra žmogiška, taisyti klaidas – gerbtinas ir garbingas žingsnis.

„Gamyklos Darbėnuose nebus. Nė vienas euras nėra vertas to, kaip šiuo metu yra susiskaldžiusi bendruomenė“, – teigia kolega Antanas. Ir šis teiginys, mano nuomone, yra viena iš pačių geriausių pastarųjų savaičių žinių ir pavyzdys, kaip svarbu tinkamai komunikuoti su bendruomene, išgirsti žmonių lūkesčius, pajusti gyventojų nuotaikas ir būti kartu su jais, o ne skirtingose beatsirandančių didelių barikadų pusėse. Reikia visada nepamiršti, kad mus renka žmonės, tad pirmiausia mes, politikai, turime atstovauti ir ginti jų interesus.

Manau, kad Darbėnų atvejis bus įrašytas į nepriklausomos ir demokratiškos Lietuvos istoriją kaip dar vienas pavyzdys, kokia didelė jėga yra susitelkusi bendruomenė bei kaip svarbu ją girdėti. Ir kaip pavyzdys to, kad vietos valdžia, nors ir ne iškart, gal kiek vėluodama, bet vis dėlto geba į tai atsižvelgti ir priimti kitą, bendruomenės lūkesčius atitinkantį sprendimą.

Gerbiamas mere,

norėčiau praplėsti jūsų teiginį – nė vienas euras nėra vertas ir to, kad atsirastų akivaizdus šaltukas tarp dviejų kaimyninių savivaldybių ir tam tikro pykčio – neva Palanga kišasi į Kretingos rajono reikalus, moko, kaip reikia dirbti, net priima darbėniškių delegaciją, atvykusią pasiteirauti, ar Darbėnai galėtų tapti Palangos savivaldybės dalimi.

Maža to, viešai buvau įvardijamas net aršiu Kretingos rajono valdžios oponentu.

Kaip matote, viešai kliuvo ne tik jums, bet ir man.

Tokiose situacijose, kai aistros jau ne verda, o kunkuliuoja, ir kai dar jos sąmoningai kurstomos politinių, galimai finansinių bei interesų įrankių pagalba, kartais sunku nesivadovauti emocijomis ir atskirti, kur pramanas, o kur tiesa.

O tiesa yra ta, kad, kalbant apie planus galimai prie Darbėnų statyti didžiulę chemijos pramonės gamyklą, pasisakau ne prieš Kretingos rajono valdžią, o už tai, kad būtų išsaugota rekreacinė pajūrio teritorija ir ji būtų skirta ne metanoliui gaminti.

Nereikia pykti ant Palangos, kad priėmėme žmones iš Darbėnų, atvažiavusius pasikalbėti. Ar turėjome nepriimti, išvaryti, neišklausyti jų?

Netinka pykčiui ir tas faktas, kad nelikau stebėtojas, abejingas pajūrio teritorijų vystymo planams. Manau, abu suprantame, kad chemijos pramonės vystymas ir užsienio investicijos yra ypač svarbu Lietuvai, ir mes nesame prieš tokias investicijas, tačiau mūsų Lietuva, palyginti, didelė, o pajūris – pernelyg mažas tokių cheminių gamyklų statybai. Šalyje tikrai turime tokioms gamykloms tinkamų pramoninių zonų.

Esu ir visada būsiu dėkingas, kad palaikėte mūsų savivaldybę ir bendruomenę pergalingai pasibaigusiuose siekiuose neleisti sunaikinti Palangai svarbų reabilitacijos centrą „Pušynas“. Buvote su mumis prie vieno stalo ir tuomet, kai stojome į aršią kovą su Konkurencijos taryba, ketinusia padėti nesąžiningam verslui nusavinti mūsų baseiną. Ir jūsų bei kitų merų dėka pavyko pasiekti, kad savivaldybių pačių lėšomis pastatyti ir viešosioms paslaugoms skirti objektai dabar gali būti valdomi pačių savivaldybių nuožiūra. Kartu su jumis ne kartą demonstravome ir gražaus kaimynų bendradarbiavimo pavyzdžius, sprendžiant turizmo pajūryje infrastruktūros plėtojimo klausimus.

Pyktis ar nuoskaudos yra blogi patarėjai.

Man rūpi, kaip bendrauja mūsų savivaldybės, kaip bendrauja Kretinga ir Palanga. Todėl kviečiu – susitikime, išgerkime arbatos ir toliau keliaukime mūsų pajūriui, abiem mūsų savivaldybėms ir jų gyventojams bendru naudingu keliu.