Stambule mečečių nestinga. Įstabaus grožio pastatas galėtų vienyti katalikus, ortodoksus, musulmonus ir sekuliarių pažiūrų žmones, dalijantis pagarba bendram paveldui, ir galbūt galėtų būti priekaištas norintiems kurstyti senas neapykantos liepsnas.

Dabar jis tapo nepasitenkinimo židiniu. Bet kokius trumpalaikius politinius dividendus prezidentui Erdoganui tikriausiai nusvers ilgalaikė žala Turkijos reputacijai.

Šis sprendimas taip pat sukelia nemalonių atgarsių kiekvienam, prisimenančiam totalitarinius laikus Rytų Europoje. Okupantai naciai gatves pervadindavo vienaip (labas, Hitlerstrasse). Okupantai sovietai pavadinimus pakeisdavo savaip (Lenino prospektas). Miestai ir regionai taip pat gaudavo naujus pavadinimus: Caricynas tapo Stalingradu, paskui – Volgogradu.

Tokiu būdu siekta įtvirtinti naująją tvarką ir jos pasiekimus visuomenės sąmonėje, tuo pačiu ištrinant prisiminimus apie praeitį. Kremliui ypač nedavė ramybės prisiminimai apie prieškarinį „buržuazinį nacionalistinį“ laikmetį šalyse, okupuotose po 1945 metų. Pasaulis be sovietų valdžios turėjo būti ne vien niekinamas ir tolimas, bet ir vis sunkiau įsivaizduojamas. Iš bibliotekų nyko knygos; kapinės, karo memorialai ir maldos vietos buvo naikinamos arba pertvarkomos.

Po 1989 metų viskas apsisuko priešinga kryptimi. Sovietinių laikų pavadinimai ir statulos buvo šalinami kaip nekenčiami užsienio okupantų simboliai. Kai kurie buvo išgabenti į šiai temai skirtus parkus ar muziejus; saujelė liko ankstesnėse vietose dėl meninės reikšmės.

Buvo pridėta keletas naujų pavadinimų: Islandijos gatvė Vilniuje pagerbia mažą Šiaurės valstybę, 1991 metais drąsiai pripažinusią Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Likusi pasaulio dalis buvo linkusi nerizikuoti suerzinti sovietus. Tuo metu Prahos miestas pervadino gatvę prie Rusijos ambasados Boriso Nemcovo aikšte, kad pagerbtų nužudytą opozicijos politiką.

Tai yra žingsniai, atlikti silpnųjų, nenusileidusių stipriesiems. Įkvėpę pirmuosius laisvės gurkšnius buvusios pavergtosios tautos norėjo susigrąžinti savo istoriją, nors jos baiminosi (ir tebesibaimina) Rusijos potencialo krėsti eibes ir daryti spaudimą. Simbolinis nepaklusnumas visus šiek tiek padrąsina – štai kodėl tie, kam Kinijos komunistų partija atrodo bauginama, turėtų ieškoti stiprybės vienybėje (susitikime Tibeto gatvėje).

Erdohano ciniškas triumfas, priėmus sprendimą dėl Švč. Išminties soboro, yra priešingas dalykas: stiprusis naudojasi savo galia prieš silpnąjį. Ortodoksų Bažnyčios liekanos Turkijoje neturi jokio politinio svorio. Bet kokia jai suteikta užsienio parama gali pabrėžti Turkijos lyderio naratyvą, jog šalis yra apsupta besikišančių ir piktavalių išorės jėgų. Be to, puldamas Ataturko palikimą jis irgi nieko nepraranda: iš kadaise buvusio galingo Turkijos sekuliariojo isteblišmento dabar belikę griuvėsiai.

Kai kada nugalėtojai ir tikrųjų turi galią perrašyti istoriją ir perbraižyti žemėlapius. Didelį spaudimą patiriančios kultūros, kalbos ir tradicijos peržengia negrįžtamą tašką. Kas dabar beatmena senovės prūsus – šiandieninių lietuvių pusbrolius, kuriems buvo lemta ne vien išnykti, bet net ir savo vardą atiduoti užkariautojams vokiečiams?

Vis dėlto įprotis primesti savo viršenybę kultūros srityje išduoda silpnumą. Savimi pasitikinti, atspari politinė vadovybė nejaučia poreikio smulkmeniškai kontroliuoti kiekvieną istorijos ir geografijos detalę. Tiesą ji vertina labiau negu dogmas ir deda pastangas priimti įvairių tradicijų ir pažiūrų žmones. Švč. Išminties soboras dominuos Stambulo kontūruose – ir istorijoje – dar ilgai po to, kai Erdogano trapus ego ir išpuikėliškos ambicijos bus palaidotos praeityje.