Lietuvių kalba Tartu gatvėse 

Aštuonios valandos kelio ir jau esi Estijos pietryčiuose. Tartu. Atvykusius į čia autobusu pirmiausia pasitinka didmiesčio gaudesys. Centrines miesto gatves supa bent trys keturi dideli prekybos centrai, keli aukštesni stikliniai pastatai, kelios sankryžos, tarp jų – ir kantriai žalio šviesoforo signalo laukiantys pėstieji. Žvarbus rugsėjo vėjas, atrodo, jų nė kiek netrikdo.

Paėjęs šiek tiek į šiaurę, prieini nedidelį tiltą, kertantį  miestu tekančia upę – Emajegį. Atsirėmę į krantinės turėklus, praplaukiančias motorines valtis stebi pora žmonių. Jie, šiek tiek palūkuriavę, susikiša rankas į kišenes ir šnekučiuodamiesi pasuka senamiesčio link.

Gyvenimo ritmas čia gana ramus. Žmonių čia panašiai kaip Panevėžyje – nesiekia 100 tūkst. Vis dėlto, tai antras pagal dydį miestas šalyje. Estija – mažiausia iš trijų Baltijos valstybių. Maždaug pusė iš 1,3 mln. tūkst. gyventojų susitelkę keturiuose miestuose – Taline, Tartu, Narvoje ir Parnu. Pati šalis – viena rečiausiai apgyvendintų visoje Europoje.

Tartu anglų kalba skamba beveik tiek pat dažnai kaip ir estų. Beje, ir lietuvių kalbą, nors ir ne taip dažnai, taip pat galima išgirsti.

„Galiu sakyti, kad aš gyvenu tarp dviejų šalių, nes aš iš tikrųjų gana dažnai būnu Lietuvoje“, – tvirtina Tartu universiteto Kalbų ir kultūrų koledžo direktoriaus pavaduotoja lietuvių kalbos ir kultūros lektorė Tiina Kattel.

Susitikę su ja greitai apžiūrime keletą kabinetų, kur mokoma lietuvių kalbos, pernai metais išleisto estų-lietuvių kalbos žodyno egzempliorių. Tiina daug  laiko yra praleidusi Lietuvoje. Taip pat ir šiandien kartas nuo karto dėsto estų kalbą Vilniaus universitete, tad mūsų šalį pažįsta ne prasčiau nei patys lietuviai.

Kai Lietuvoje teko lankytis pirmą kartą, Tiina neslepia pastebėjusi lietuvių ir estų skirtumų: „Tai savaime aišku. Kiekviena tauta kitokia. Mentalitetų skirtumą labai lemia jūsų istorija – turėjote Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Tai jaučiasi jūsų mentalitete. Kadaise Lietuva buvo didelė jėga, didelė valstybė. Mumyse to nėra. Sunku paaiškinti. Tiesiog kitokia laikysena, bendravimo būdas.“

Paklausta, ar estai šiuo atžvilgiu yra kuklesni, ji nesutinka. Anot T. Kattel, estai tiesiog yra didesni racionalistai. „Estai savo valstybę gavo tik 1918 m. Mums reikėjo visą laiką už viską kovoti, įtikinti save ir kitus, kad mes irgi kažko verti. Dėl to mes labai linkę gyventi dabartyje. Lietuvoje istorinio romantizmo yra daugiau“, – pastebi T. Kattel.

Viena išskirtiniausių sričių – edukacija

Tęskime pasivaikščiojimą po miestą. Tartu senamiestis nedidelis, bet jame jautiesi savas. Pagrindinė Ruutli gatvė, stačiai su ja besikertančios gatvelės – viskas apeinama per 20 minučių.

Akį pirmiausia patraukia neoklasikinio stiliaus, rotušė rausvu fasadu. Priešais ją – didelė aikštė, jos šonai apstatyti kavinių lauko terasomis ir nedidelėmis krautuvėmis. Greta priešais rotušę stovinčios statulos, vaizduojančios du po skėčiu besibučiuojančius įsimylėjėlius, lėtą, bet jaukų toną užduoda jūreivio kepurę dėvintis pagyvenęs gatvės muzikantas.

Kiek kitokį atspalvį Tartu įgyja sutemus. Dieną aukštųjų mokyklų slenksčius minančius studentus naktį gali sutikti toje pačioje Ruutli gatvėje. Kavinės, užeigos, barai pilni žmonių, gatvė iš ramios tampa triukšminga.

Miestas ne be priežasties vadinamas Estijos žinių, švietimo sostine. Rudenį į Tartu universitetą bei kitas aukštąsias mokyklas suplūsta studentai iš visų šalies kampelių, taip pat – užsienio.

Būtent edukacija yra viena sričių, kurioje Estija gana ryškiai išsiskiria. Patys estai sako, kad kaip ir visur, erdvės tobulėjimui netrūksta, tačiau pripažįsta, kad per paskutinius keliolika metų vykdytos reformos vaisių davė.

Apie tai pasakoja profesorė, estų kalbos filologė, buvusi Tartu universiteto prorektorė Birutė Klaas-Lang. Ji turi tvirtas lietuviškas šaknis ir šiandien taip pat eina Lietuvos garbės konsulės pareigas, turi nemažai akademinių saitų su Lietuva.

„Nors mes patys nesame patenkinti tuo mokytojų prestižu, vis dėlto yra svarbu paskirti stipendijas tiems, kurie mokosi, studijuoja universitetuose, kad taptų mokytojais. Būtų galima daryti ir daugiau. Estų šeimose išsilavinimas visada buvo labai vertinamas. Dabar taip irgi yra“, – tikina B. Klaas-Lang.

2005 m. Estijoje veikė 44 aukštosios mokyklos. Šiandien jų skaičius sumažintas iki 21. Prieš dešimtmetį vidutinis mokytojo atlyginimas siekė vos daugiau nei 500 eurų. Dabar pedagogų algos ne mažesnės nei visos šalies darbo užmokesčio vidurkis.