Mažesni vynuogynų plotai

Vasaros pabaigoje Prancūzija paskelbė, kad susidariusio vyno pertekliui sunaikinti skirs papildomai 40 mln. eurų. Žemės ūkio ministras Marcas Fesneau pranešė, kad šalies vyriausybė 160 mln. eurų dydžio šiam tikslui skirtą ES fondą padidino iki 200 mln. eurų.

Kaip teigia dr. Arūnas Starkus, šie skaičiai ne tokie stulbinantys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ypač turint galvoje, kad Prancūzija kasmet pagamina apie 4,5–5 mlrd. l vyno.

„Vien Šampanė kasmet parduoda vyno už 6 mlrd. eurų, panašiai ir Bordo regionas. Todėl 200 mln. yra labai mažas skaičius, kažin ar viršijantis 1 proc. šalies rinkos vertės. Prancūzija kasmet žemės ūkio subsidijoms skiria apie 10 mlrd. eurų, 160 mln. vynui buvo įtraukta į biudžetą dar metų pradžioje, 40 mln. nuspręsta pridėti metų viduryje, todėl žinia netikėtai sudomino svarbiausias pasaulio žiniasklaidos priemones. Tačiau ją vertinant bendrame kontekste neatrodo taip įspūdingai, – dėsto vyno žinovas. – Reikia turėti omenyje, kad vynas nebus sunaikintas, o distiliuotas, ir spiritas panaudotas nemaitinimo tikslams.“

Vis dėlto tarptautinė žiniasklaida praneša, kad keliuose pagrindiniuose Prancūzijos vyno regionuose, ypač garsiajame Bordo, vyndariai esą susiduria su rimtomis finansinėmis problemomis. Prie jų prisidėjo ir pandemija, ir kiti ekonominiai iššūkiai, pavyzdžiui, infliacija, neretai pastūmėjanti daugiau taupyti nebūtinųjų išlaidų sąskaita. Tačiau greta visų šių priežasčių kalbama ir apie besikeičiančius alkoholio mėgėjų įpročius – daug kas pereina prie kitokių pasirinkimų.

Pasak dr. A. Starkaus, Prancūzija iš tiesų yra svarbi vyno gamintoja, ji pagamina apie 18 proc. viso pasaulio vyno, skaičiuojant kiekį, ir eksportuoja apie 45 proc. savo produkcijos. Būtent dėl šios priežasties šalies rinkos situaciją reikia vertinti pasauliniame kontekste. Be to, svarbu paminėti, kad 2022 m. vyno vartojimas pačioje Prancūzijoje augo 1,5 proc.

Tačiau pernai pasaulyje vyno vartojimas labiausiai krito Kinijoje (–16 proc.), Brazilijoje (–13 proc.), Belgijoje (–14,5 proc.). „Todėl galėjo sumažėti ir Prancūzijos vyno paklausa, – pastebi dr. A. Starkus. – Kiekvienoje šalyje yra savos vartojimo dinamikos priežastys. Tačiau pandemiją reikėtų kaltinti mažiausiai – 2021-ieji buvo bene sėkmingiausi metai vyno industrijai.“

Jei žmonės tik keistų vyną nealkoholiniu, vynuogių augintojai krizės nepajustų – žaliava virstų tiesiog kitu produktu.

„Kalbant konkrečiai apie Bordo – tai didžiausias kokybiško vyno gamybos regionas Prancūzijoje. Tačiau jame yra vynuogynų ir labai prastose žemėse. Čia pagamintas vynas ne visada gali konkuruoti su pigesniu kitų šalių vynu. Juo labiau kad „Merlot“ ir „Cabernet Sauvignon“ – svarbiausios Bordo veislės – yra auginamos visame pasaulyje, taigi bordo konkuruoja su JAV, Argentinos, Australijos, Čilės, PAR, Bulgarijos ar Kinijos vynu. Todėl suprantama kita Prancūzijos vyriausybės iniciatyva – skirti 57 mln. eurų tam, kad vynuogynų plotai čia sumažėtų dešimtadaliu“, – pasakoja dr. A. Starkus.

Kita vertus, kolekcinio, investicinio vyno segmentas, kuris Bordo labai stiprus ir sudaro apie trečdalį viso pasaulio investicinio vyno rinkos, klesti, akcentuoja ekspertas: „Tiesa, 2023-iaisiais investicinio vyno kainų indeksai po truputį krinta, pavasarį vykusi 2022 m. derliaus išankstinė prekyba nebuvo sėkminga, tačiau visų pirma dėl to, kad pačios vyninės per daug pakėlė kainas. Visgi ilgoje perspektyvoje tai nepaveiks garsiausių Pomerolio, Margo ar Pojako ūkių sėkmės. Jie krizės tikrai nejaučia ir jų vynas vis dar labai populiarus ir Lietuvoje.“

Lietuvoje – pakilimas

Lietuvoje kasmet parduodama 22 mln. l vyno ir tiek pat stipriųjų gėrimų, tačiau alaus pardavimas viršija vyno skaičius daugiau nei dešimt kartų. Dr. A. Starkus pastebi, kad Lietuvoje vyno pardavimas prieš dešimtmetį buvo 10 proc. didesnis. „Tačiau staigų vartojimo sumažėjimą reikėtų sieti ne su vartotojų pokyčiais, o su valstybės akcizų politika. Padvigubinus akcizo dydį vynui 2016–2017 m., stipresnio pigaus vynelio mėgėjai perėjo prie kitų gėrimų, kur alkoholio kiekio ir kainos santykis geresnis“, – sako jis.

Tačiau Vyno klubo steigėjas nemano, kad Lietuvą galima įvardyti kaip alaus ir degtinės šalį. Pasak eksperto, vyno kultūra Lietuvoje išgyvena pakilimo etapą: atsiranda naujų platintojų, parodoje „Vyno dienos“ kasmet sulaukiama 15–20 proc. daugiau lankytojų, Someljė mokyklos kursai šiais metais pirmą kartą vyko ir Kaune. „Tačiau svarbiausia – Lietuva tampa vynuogių vyno šalimi – plečiasi vynuogynų plotai, sparčiai gerėja mažųjų vyndarių vyno kokybė“, – pabrėžia dr. A. Starkus.

Naujausioje pasaulio vyno verslo atstovų apklausoje į klausimą, kurių vynų pardavimas bus sėkmingas 2023 m., 63 proc. balsavo už putojančius, 60 proc. už baltuosius, raudonieji rinko 48 proc., o nealkoholinio vyno sėkme tikėjo vos 24 proc. respondentų.

Dr. A. Starkus išskiria, kad Lietuvoje putojantis vynas išskirtinai svarbus – sudaro beveik trečdalį rinkos, todėl čia lengvai randa vietos ir lietuviškas rabarbarų, agrastų vynas ir putojančios arbatos, kombučios. Lėtai, bet užtikrintai populiarėja ir natūralieji vynai, restoranai taurėmis ima pilstyti oranžinį vyną – pasak someljė, kitose Europos sostinėse tai įprasta jau keletą metų.

Mažiau, bet kokybiškiau?

Vėl grįžtant į Bordo, dėl sumažėjusios vyno paklausos šiame regione susiformavo perprodukcija, smarkiai krito kainos. Skaičiuojama, kad neva kas trečias vyno gamintojas susidūrė su finansiniais sunkumais. Gal galima tikėtis, kad vynas atpigs?

Dr. A. Starkaus vertinimu, esant dabartinei infliacijai, tikėtis kainų mažėjimo būtų naivu: „Juo labiau kad matome, kaip vyriausybės pasiryžusios padėti gamintojams – vyndarystė yra žemės ūkio sritis, kurioje dirba milijonai žmonių. Lietuvoje paveikti vyno kainų negalime, nes jas nustato vyndariai. Pastaruosius penkerius metus vyno parduodama stabiliai apie 22 mln. l, arba 30 mln. butelių. Jo vertė kasmet augo 2–3 proc. Kainų mažėjimo požymių nėra.“

Pasaulyje kasmet pagaminama apie 26–29 mlrd. l vyno. 2019–2022 m. šis skaičius artėjo prie 26 mlrd., nes derliaus dydis ir kokybė priklauso nuo gamtinių sąlygų: gaisrai, sausros, krušos, pavasarinės šalnos yra šylančio klimato padariniai ir dėl to vynuogynai kenčia visame pasaulyje.

„Prastose žemėse pasodinti vynuogynai yra raunami ne tik Prancūzijoje, bet ir Čilėje, Turkijoje, Moldovoje. Pasaulyje vynuogynų plotai per 20 metų susitraukė 8 proc. Nepaisant to, kasmet apie 10 proc. pagaminto pasaulio vyno neparduodama ir nesuvartojama, tačiau eksportuojamo vyno vertė per tą patį laiką patrigubėjo. Tai dar kartą patvirtina, kad vartojame mažiau, tačiau geresnio vyno. Su pertekline gamyba ES šalyse kovojama subsidijomis. Kitose šalyse nuostolius tyliai prisiima gamintojai ir prekybininkai. Apie tai pasaulinė spauda nerašo“, – tikina dr. A. Starkus.

Trumpesnėje perspektyvoje pasauliniu mastu numatomas putojančio vyno vartojimo augimas. Lyginant 2021-uosius ir 2022-uosius, jo vienintelio eksporto kiekiai augo 5 proc., kito tipo vynų eksportui krintant 3–4 proc. Tiesa, kiekiui mažėjant, bendra eksportuoto vyno vertė augo vidutiniškai 12 proc. Dr. A. Starkus konstatuoja, kad tai – infliacijos padarinys, bet kartu ir vartojimo mažėjimo priežastis.

Nealkoholinė kultūra

Iš tiesų stebint viešąją erdvę gali susidaryti įspūdis, kad pastaruoju metu vyksta tam tikras socialinis lūžis, kad vis didesnė visuomenės dalis pasirenka atsisakyti alkoholio ir tai suteikia naują postūmį nealkoholinių gėrimų rinkos plėtrai.

Dr. A. Starkus taip pat sutinka, kad stebint viešąją erdvę tikrai gali atrodyti, kad alkoholis baigia išnykti, tačiau, pasak eksperto, tam įtaką daro šalyje galiojantys alkoholio reklamos draudimo įstatymai. Garsūs žmonės vengia, kad socialiniuose tinkluose atsirastų jų nuotraukų su taurėmis rankose, net ir žiūrint į parduotuvių vitrinas matyti aiškus alkoholio parduotuvių saugesnis pozicionavimas – kas save pristato kaip pyragų, o kas – kaip gurmaniškų produktų parduotuvę. „Jau darosi stigma ir baisu sakyti: aš parduodu vyną, aš geriu vyną“, – sako jis.

Situacija: dr. A. Starkus išskiria, kad kolekcinio, investicinio vyno segmentas, kuris Bordo regione yra labai stiprus ir sudaro apie trečdalį viso pasaulio investicinio vyno rinkos, vis dėlto klesti. / V. Skaraičio nuotr.

„Nuėję į didžiuosius prekybos centrus galime matyti, kad plečiasi nealkoholinių gėrimų lentynos. Tačiau, žiūrint į pardavimus, kol kas atrodo, kad nealkoholiniai gėrimai labiau reikalingi būtent reklaminiams tikslams, – kad būtų galima bent kažką parodyti viešose nuotraukose, bendradarbiauti su žymiais žmonėmis“, – pastebi dr. A. Starkus.

Pasak jo, Lietuvoje apie alkoholinius gėrimus galima kalbėti tik pridėjus žodį „nealkoholinis“, tačiau statistika rodo, kad, pavyzdžiui, būtent nealkoholinio vyno pardavimas nesudaro nė 0,5 proc. rinkos ir pastaruosius metus, eksperto vetinimu, neturi tendencijos augti.

„Į parduotuvę žmonės neužsuka ieškoti nealkoholinio šabli arba šampano. Kodėl? Todėl, kad tie, kurie išmano apie vyną, nori gėrimo su aiškiu identitetu, atspindinčiu vynuogių veislių savybes, dirvožemio suteikiamą tekstūrą ar dėl klimato jaučiamą lengvumą ar svarumą. Pašalinti alkoholį iš sauso vyno ir išlaikyti visavertį skonį neįmanoma. Geriausiu atveju atpažinsite vynuogių veislę. Tačiau tai bus tik tikrosios išraiškos šešėlis. Jei žmonės tik keistų vyną nealkoholiniu, vynuogių augintojai krizės nepajustų – žaliava virstų tiesiog kitu produktu“, – teigia dr. A. Starkus.

„Todėl išties reikia kalbėti apie vartojimo pokyčius ir apie naujų gėrimų populiarėjimą. Pastebime, kad auga kombučios, nealkoholinės putojančios arbatos, net iš tokių nevyninių šalių kaip Danija, populiarumas. Arbatos pagrindu pagamintuose gėrimuose yra šiek tiek taninų, kaip ir vyne, taigi gėrimas turi apimties pojūtį burnoje, artimą vynui. Svarbiausia, jis turi aiškų identitetą, kurį galima pamėgti, vietoj to, kad vartotojas ieškotų saulėtos Argentinos vyne, iš kurio pašalintas Argentinos saulės sukurtas turinys“, – požiūrį pateikia jis.

Someljė taip pat pabrėžia, kad bręsta naujoji Z karta, kuriai būdingas mažesnis alkoholio vartojimas. Be to, daugiausia vyno suvartojantys 30–65 metų pasaulio gyventojai taip pat linkę gerti šiek tiek mažiau, tačiau geresnių gėrimų. „Augant pajamoms pradedama daugiau dėmesio skirti ne maisto kiekiui, o jo kokybei. Žmonėms vis labiau rūpi tai, kas patenka į skrandį, nes tai siejama su sveikata, gyvenimo trukme ir gastronominiais malonumais“, – sako dr. A. Starkus.

„Todėl prastų vynuogynų, pigaus nekokybiško vyno naikinimas ne pablogins, o pagerins mūsų gyvenimą“, – neabejoja jis.

Lietuviai prisitaiko prie akcizų

Vilniaus universiteto (VU) ekonomistas docentas dr. Algirdas Bartkus skeptiškai žvelgia į Prancūzijos vyriausybės poziciją šalies vyndarių atžvilgiu – pasak eksperto, toks vienos grupės išskyrimas ir protekcionizmas nėra geros ekonominės politikos pavyzdys. Ilgus metus Lietuvos gyventojų alkoholio suvartojimo statistiką ir akcizų politiką stebintis ekonomistas pastebi, kad masinis šalies vartotojas linkęs laikytis jam įprastai prieinamų sumų, jų per daug neviršyti net ir esant infliacijai.

Nauda: pasak doc. dr. A. Bartkaus, akcizų didinimas yra geras reiškinys valstybės biudžeto požiūriu: fizinės vartojimo apimtys nesumažėja, bet valstybė po akcizo susirenka tiek pat ar net daugiau lėšų. / J. Auškelio / BNS nuotr.

Doc. dr. A. Bartkus teigia, kad per pastaruosius metus spiritinio gėrimo paklausa Lietuvoje sumažėjo 6,6 proc. „Ramaus vyno, kurio alkoholio koncentracija didesnė negu 8,5 proc., paklausa praėjusiais metais sumažėjo maždaug 5,9 proc., putojančio vyno paklausos sumažėjimas siekia 0,7 proc. Alaus, palyginti su kitomis rinkomis, susumavus visus 2022 m. rezultatus ir juos palyginus su 2021 m., parduota 1,1 proc. daugiau“, – statistiką vardija ekonomistas.

„Priežastis ta, kad jis, kaip gaminys, nebrangus – vienas butelis alaus yra daug pigesnis negu vienas butelis vyno arba vienas butelis spiritinio gėrimo. Žmonės pradeda šiek tiek mažinti vartojimą dėl infliacijos pragraužtų realių pajamų“, – situaciją aiškina doc. dr. A. Bartkus.

Tai yra blogos ekonominės politikos pavyzdys, protekcionizmas, ryšiai su politikais, bandymai gauti kažkokių preferencijų savo sektoriui.

Žvelgiant istoriškai, nuo 2012 m. alaus rinka buvo linkusi kasmet trauktis, tačiau 2022-ieji buvo vieninteliai metai, kai ji šiek tiek augo.

Ekonomistas Prancūzijos vyriausybės paramą vyno sektoriui vertina skeptiškai. „Esant infliacijai, perkamosios galios sumažėjimui, prasideda ekonominis populizmas, kaip atsitiko Prancūzijoje, – sako doc. dr. A. Bartkus. – Žemdirbiai, artimi politikams, vyno prekeiviai, artimi politikams, sugalvojo surasti būdą, kaip įlįsti į valstybės biudžetą ir gauti šiek tiek valstybės biudžeto pinigų.“

„Tai yra blogos ekonominės politikos pavyzdys, protekcionizmas, ryšiai su politikais, bandymai gauti kažkokių preferencijų savo sektoriui. Ne tik smuko vyndarių produkcijos paklausa, bet, ko gero, jų socialinė grupė Prancūzijoje yra įtakinga, jie gali sulaukti tokių sau palankių sprendimų. Politikai galės sakyti, kad rūpinasi savo vyndariais ir Prancūzija toliau liks vyno sostinė“, – požiūriu dalijasi ekonomistas.

Eurostato duomenimis, per pastaruosius dvejus metus Prancūzijoje vyno kaina ūgtelėjo 13 proc., kai istoriškai ji augdavo apie 2–3 proc. per dvejus metus. „Jie tikrai neturėtų skųstis, kad kaina yra per žema ir reikia daryti intervenciją į rinką, kad būtų palaikyta aukšta kaina“, – teigia doc. dr. A. Bartkus.

Grįžtant į Lietuvą, alkoholio kainų dinamika atskleidžia, kad masinis vartotojas renkasi šiek tiek pigesnį gaminį. „Jei akcizai pakeliami, alkoholio kaina koreguojama aukštyn, bet po kurio laiko šiek tiek pasikeičia vartotojų paklausa, jie pradeda rinktis šiek tiek kitus gaminius, kurie yra pigesni. Įsivaizduokite, kad iki akcizų pakėlimo jūsų mėgstamas vynas kainuoja 10 eurų, pakėlus akcizus jis kainuos 12 eurų. Jūs kaip vartotojas jo nebepirksite, pasirinksite kitą, kuris padidinus akcizus kainuos 10 eurų, o prieš akcizų padidinimą greičiausiai kainavo 8,20 euro – vadinasi, perkate už tą pačią sumą“, – dėsto VU ekonomistas.

Vartotojai Lietuvoje pasižymi tuo, kad alkoholiniams gėrimams skiria tam tikrą sumą ir stengiasi jos neviršyti. „Todėl akcizų didinimas yra geras reiškinys valstybės biudžeto požiūriu: fizinė vartojimo apimtis nesumažėja, o valstybė po akcizo susirenka tiek pat ir netgi daugiau lėšų, nes jis yra didesnis“, – teigia doc. dr. A. Bartkus.