Bet ar tikrai dėl Kinijos galios ir klestėjimo jos autoritarinis modelis ims atrodyti patrauklesnis? To svetainėje „Project Syndicate“ klausia Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesorius Barry Eichengreenas.

Ar artimiausioje ateityje Kinija taps vyraujančia ekonomine ir geopolitine valstybe? O gal ją jau dabar galima tokia laikyti? Ir jei į bent vieną iš šių klausimų galima atsakyti teigiamai, kokia ateitis laukia demokratijos?

Visi požymiai rodo, kad Kinija auga. Per du dešimtmečius ji pralenks JAV pagal agreguotą BVP. Tiesa, tikslios prognozės priklauso nuo to, kaip skaičiuojamas abiejų ūkių augimas ir juanio bei JAV dolerio santykis.

Kinija jau dabar pirmauja visame pasaulyje pagal prekybos apimtį. Dedant pastangas internacionalizuoti juanį ėmė augti prekybos dalis atsiskaitant Kinijos nacionaline valiuta, todėl ateityje juanis gali imti konkuruoti su JAV doleriu dėl pagrindinės pasaulinės valiutos titulo.

Be to, Kinija pumpuoja užsienio investicijas į ūkius Afrikoje bei Pietų Azijoje ir iš prasiskolinusių prekybos partnerių mainais ima karines bazes bei kitus geostrateginius išteklius. Juostos ir kelio iniciatyva toliau skatina Kinijos išorines investicijas ir stiprina ekonominius ryšius su Eurazijos žemyno šalimis.

O kur dar švelnioji Kinijos įtaka: mokyklinės programos, kultūriniai mainai, parodos ir UNESCO projektai.

Patrauklus pavyzdys?

Ši auganti geostrateginė įtaka, stiprėjanti švelnioji galia ir, visų pirma, nenutrūkstamai auganti ekonomika leidžia daryti prielaidą, kad kitos šalys ims sekti Kinijos pavyzdžiu. Jos žavėsis šios valstybės politiniu modeliu, kuris vietoj Vakarų demokratijos chaoso renkasi centralizuotą administracinę kontrolę.

Ši sistema, anot B. Eichengreeno, atrodo itin patraukli stebint nenuoseklų Donaldo Trumpo administracijos valdymą, padrikas Didžiosios Britanijos torių pastangas suvaldyti pasitraukimą iš Europos Sąjungos ir Italijos negebėjimą suformuoti vyriausybę. Ir tai tik trys pavyzdžiai, iliustruojantys demokratijos suirutę.

Kuo ryškiau matyti Kinijos įtaka, klestėjimas ir stabilumas, tuo patrauklesnis atrodo jos autoritarinis modelis. Stebėtojai besiformuojančiose ir besivystančiose šalyse pastebi, kad demokratinėse sistemose sprendimus brangu priimti ir sunku įdiegti. Nepatikimas ir pats procesas, ir jo rezultatai. Tuo metu jau du dešimtmečius taikomas Kinijos metodas atrodo efektyvesnis, ypač žvelgiant iš skurdesnių šalių, kurioms svarbiausia – tvarus augimas.

Taigi sakoma, kad neišvengiamai vis daugiau šalių kopijuos Kinijos valdymo modelį. Ir ši įžvalga kelia didelių dvejonių dėl demokratijos ateities.

Demokratijos privalumai

Vis dėlto skelbiant šią užtikrinta prognozę neatsižvelgiama į vieną svarbų argumentą. Demokratija išties kartais būna chaotiška, bet joje numatytas kurso koregavimo mechanizmas: tam tikrai politikai nepasiteisinus valdžioje esantys už klaidą atsakingi atstovai pralaimi kitus rinkimus ir juos pakeičia kompetentingesni varžovai (bent jau teoriškai taip turėtų būti).

Autoritarinis režimas tokio automatinio koregavimo mechanizmo neturi. Autokratiniai vadovai paprastai nenori atsisakyti valdžios ir retkarčiais net sustiprina nepasiteisinusią politiką. Taikaus būdo priversti juos pasielgti kitaip nėra. Sprendimą gali pasiūlyti liaudies sukilimas, toks kaip „Solidarumo“ judėjimas Lenkijoje arba nomenklatūros maištas Sovietų Sąjungoje. Bet paprastai to imamasi tik bandant išsiveržti iš užsitęsusios politinės aklavietės. Taip pat sukilimai dažnai pasižymi visuotiniu smurtu ir žmonių aukomis.

Tikrąjį režimo veidą parodys rimta krizė

Naivu tikėtis, kad Kinijos vadovams ir toliau seksis išvengti rimtesnių politikos klaidų ir kad jiems niekada neprisieis valdyti krizių. Bet kuris sukrėtimas augimą gali paversti recesija: prasiskolinusios korporacijos bankrotas, išaiškėjusi tiesa apie nuslėptas Kinijos finansinių institucijų problemas, šoktelėjusios pasaulinės energetikos kainos arba rimtas geopolitinis įvykis. Taip pat atverdama savo finansų rinkas Kinija drauge atsiveria įnoringiems kapitalo srautams ir didina kapitalo nuotėkio riziką. Be to, Kinija negali pasigirti stabilia geopolitine kaimynyste: jos pašonėje yra Šiaurės Korėja.

Trumpai kalbant, visko pasitaiko, ir jei Kinijos vadovams nepavyks suvaldyti užgriuvusios krizės padarinių, visuomenė gali atsigręžti prieš juos. Tuomet ir paaiškės tikrasis režimo veidas. Gali būti, kad šių poelgių (tokių kaip Tiananmenio aikštės įvykiai) niekas nenorės kartoti.

Gali būti, kad demokratija vis dėlto turi ateitį

Akivaizdu, kad Kinija yra stiprėjanti pasaulinė valstybė ir jos galia auga neįprastai sparčiai. Jos akivaizdoje pasaulis ėmė matyti JAV kaip nepatikimą partnerę, kuriai rūpi tik jų pačių interesai – prireikus net kitų šalių sąskaita.

Bet tikėjimas, kad Kinija ir toliau ilgą laiką augs vidutine vienaženkle sparta pažeidžia pirmąją prognozavimo taisyklę: neekstrapoliuoti dabarties į ateitį. Ateis laikas, kai Kinijos kelyje irgi pasitaikys duobių, ir nėra jokių garantijų, kad jos vadovai pripažins savo klaidas ir atitinkamai pakoreguos politiką.

Ir tuo laiku stiprios politinės kontrolės modelis nebeatrodys toks patrauklus kitoms šalims, ypač jei režimas ims griežčiau spausti pilietinę visuomenę. Taigi gali būti, kad demokratija vis dėlto turi ateitį.