Mažos valstybės, klestėjusios pastaruosius du dešimtmečius, vėl tapo pastumdėlėmis, rašo laikraščio „The Financial Times“ apžvalgininkas Gideonas Rachmanas.

Istorija atsuko nugarą

Dar prieš keletą metų pasaulis gyveno mažųjų tautų eroje. Per pastaruosius kelis dešimtmečius atsirado labai daug nepriklausomų valstybių, kurios ėmė sparčiai vystytis ir atsidūrė įvairiausių statistikos lentelių, pradedant bendro vidaus produkto augimu ir baigiant taikos ir žmogaus teisių plėtra, viršūnėje.

Taip buvo visai neseniai. Tačiau šiandien, pasauliui išgyvenant gilų sunkmetį, istorija mažosioms tautoms atsuko nugarą. Pažvelgę į Europą pamatysime, kad mažos valstybės – Islandija, Airija ir Baltijos šalys – nukentėjo labiausiai. Islandija ne tik išgyveno ūkio ir bankų sektoriaus krachą, bet ir patyrė didelį spaudimą atlyginti milijardinius nuostolius Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų piliečiams, kurie naudojosi šios šalies bankų paslaugomis. Nors narystė ES apsaugojo Airiją ir Baltijos šalis nuo stambių valstybių spaudimo, tai nepadėjo išspręsti visų problemų. Latvijai teko prašyti paskolos iš Tarptautinio valiutos fondo. Lietuvai ir Airijai gresia toks pat likimas.

Valtys atviroje jūroje

Kodėl taip atsitiko? Prinstono universiteto istorikas Haroldas Jamesas savo naujoje knygoje „Vertybių kūrimas ir griovimas“ rašo: „Šiuolaikinės globalizacijos klestėjimo amžiuje, paskutinį XX a. dešimtmetį, atrodė, kad laimės mažos ir atviros valstybės: Naujoji Zelandija, Čilė, Airija, Baltijos šalys, Slovakija ir Slovėnija.“ Šios šalys puikiai išnaudojo tarptautinės prekybos ir investavimo galimybes, kurios atsirado išnykus barjerams, ir tarptautinės arenos stabilumą, kurį užtikrino JAV.

Mažos ir miklios valstybės nukirpo mokesčius ir sušvelnino reguliavimą, kad pritrauktų užsienio kapitalą ir verslą. Airija nustatė bene žemiausius pelno mokesčius visoje Europoje, Baltijos šalys ir Slovakija žengė mokesčių suvienodinimo keliu, o Islandija pavirto į didžiulį finansų centrą. Užsienio kapitalas pradėjo plūsti į mažas valstybes.

Tačiau ekonomistas Josephas Stiglitzas jau anksčiau įspėjo: „Mažos valstybės su atvira ekonomika yra tarsi irklinės valtys atviroje jūroje.“ Jeigu ateis smarki ekonominė audra, tokios valtys gali apvirsti. Net tarptautiniais mastais juokingos pinigų sumos gali pridaryti daug žalos, jeigu bus staiga atitrauktos iš mažų valstybių.

Pasaulį valdo G20

Tarptautinė politika taip pat nežada nieko gero mažoms šalims. Pasaulio ekonomikos krizė paskatino svarbų geopolitinį poslinkį – Didžiojo dvidešimtuko (G20) gimimą. Tai yra didžiųjų valstybių klubas, kuris ėmėsi reguliuoti pasaulį ir nuo šiol nurodinės likusioms šalims, ką daryti.

Anksčiau, kai pasaulis buvo nevaldomas, didžiosios valstybės negalėjo pažaboti mažųjų, kurios smukdė kainas nustatydamos mažesnius mokesčius ir mažiau ribodamos verslą. Dabar viskas pasikeitė. Reguliavimas vėl tapo madingas, mokesčiai kyla. Per paskutinį G20 susitikimą Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy aiškiai pasakė: „Mokesčių rojai, banku slaptumas – visam tam atėjo galas.“

Neramu pasidarė net pasiturintiems ir išdidiems šveicarams. Prispausta Jungtinių Valstijų, Šveicarija buvo priversta pažeisti bankų slaptumo tradiciją. Prasidėjus teisminiams ginčams, bankas UBS atskleidė JAV mokesčių institucijoms tūkstančių klientų amerikiečių pavardes. ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija taip pat pradėjo spausti Šveicariją dėl mokesčių ir bankų slaptumo.

Šveicarijos vyriausybė netgi buvo priversta keliaklupsčiauti prieš Libiją, kai kilo skandalas dėl šios šalies lyderio sūnaus Hannibalo Gaddafi arešto. Susidūrusi su kerštinga Libija, Šveicarija suprato, kad beveik neturi sąjungininkų, pasiryžusių ištiesti pagalbos ranką.

Laimei, Šveicarija gali būti rami dėl savo saugumo. Tačiau to negalima pasakyti apie kitas mažas valstybes.

JAV tapo atsargesnės

Kai Jungtinės Valstijos jautėsi visagalės – vienpolio pasaulio laikotarpiu po Šaltojo karo pabaigos – jos užstojo mažas tautas. 1996 m., kai Kinija surengė raketų bandymą ir ėmė grasinti Taivanui, JAV pasiuntė savo lėktuvnešį į tą regioną, ir Pekino grūmojimai baigėsi. NATO suteikė karinę pagalbą Bosnijai ir Kosovui kovoje prieš Serbiją. Prezidentas George‘as W.Bushas pareiškė, kad nori matyti Gruziją NATO sudėtyje, nepaisant Rusijos pasipriešinimo.

Dabar, kai šalies ekonomika patiria didžiulį spaudimą, JAV nenori rizikuoti gindamos mažas valstybes ir engiamas tautas. Vašingtonas pasirinko naują politiką ir pradėjo gerinti santykius su pasaulio galiūnėmis – Rusija ir Kinija. Stiprindamos strateginę partnerystę su Kinija, Jungtinės Valstijos kreipia mažiau dėmesio į žmogaus teises. Visai neseniai prezidentas Barackas Obama atsisakė susitikti su Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama.

JAV taip pat paspaudė raudonąjį mygtuką ir „perkrovė“ santykius su Rusija. Vašingtonas atsisakė planų plėsti priešraketinės gynybos skydą Vidurio Europoje, išgąsdinęs Baltijos šalis, Lenkiją ir Čekiją, bet pamaloninęs Kremlių. Gruzijos narystė NATO smarkiai nutolo, ir gruzinai vėl baiminasi dėl galimos Rusijos agresijos.

Globalizacijos „aukso amžiuje“ mažosios valstybės klestėjo ir buvo madingos. Dabar visi laurai atitenka besivystantiems gigantams, tokiems kaip Brazilija. Didelės apimtys vėl yra gražu. Tačiau pasaulyje, kuriame mažosios valstybės tampa pastumdėlėmis, darosi bjauru gyventi.