Ukrainoje, kaip ir panašius gynybos ir saugumo interesus turinčiose NATO Rytų flango šalyse, svarstoma, ar pasikeis Paryžiaus pozicija mūsų atžvilgiu. Ukrainiečių analitikas Euhenas Mahda teigia, kad ne tiek svarbu, kas laimi rinkimus vienoje ar kitoje Vakarų Europos sostinėje, kiek mūsų šalių gebėjimas ginti savo interesus su bet kurios politinės pakraipos partneriais.

– Pasirodžius pirmiesiems rinkimų rezultatams, Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pareiškė, kad jie sukėlė džiaugsmą Varšuvoje ir palengvėjimo jausmą Kyjive. Ar tikrai ukrainiečiai taip jaučiasi?

– Tikiu, kad Varšuva džiaugiasi, nes ji turi tam savų priežasčių. Ukrainos atžvilgiu galima pasakyti tiek, kad mes suprantame, kad Prancūzijos parlamento rinkimų rezultatai vargu ar sustiprins prezidento Emmanuelio Macrono pozicijas.

Iš vienos pusės, išankstinius rinkimus paskelbęs E. Macronas laimėjo taktinę pergalę, nes Marine Le Pen šalininkai nesugebėjo įveikti „antrojo turo prakeiksmo“. Iš kitos pusės, labai sunku tikėtis, kad kairiųjų – centristų koalicija skubės palaikyti E. Macrono politinę liniją dėl paramos Ukrainai.

Pirmiausiai reikia pasakyti, kad lydere Prancūzija buvo daugiausiai skambiomis kalbomis

– Prancūzijos užsienio politikoje svariausias žodis priklauso prezidentui, o E. Macronas jau ilgą laiką mėgino pozicionuotis, kaip svarbiausias Ukrainos rėmėjas Europoje. Jo šalininkų nesėkmė parlamento rinkimuose reiškia, kad apie lyderystę šioje srityje nebeverta kalbėti?

– Pirmiausiai reikia pasakyti, kad lydere Prancūzija buvo daugiausiai skambiomis kalbomis. Ar prancūzų instruktoriai yra Ukrainoje? Lyg ir ne, nebent tai slepiama kaip karinė paslaptis. Taip, Ukraina naudoja prancūziškas raketas ir haubicas, bet ar mes gausime lėktuvus „Mirage“? Dar labai tolimos ateities klausimas.

Taigi, kai kalbame apie prancūzų lyderystę, nepamirškime, kad absoliučiais skaičiais lyderis yra vienas – JAV, o jei skaičiuosime pagal Ukrainai skiriamą nuošimti nuo BVP, taip pat ne Prancūzija, o Lietuva ir Estija.

– Vadinasi, situacija iš esmės nesikeičia? Jei E. Macronas daugiausiai rėmė Ukrainą žodžiais, jis galės tą daryti ir toliau.

– Iš esmės, galima teigti, kad nedaug kas keičiasi, bet net ir kalbėti E. Macronui toliau bus sunkiau. Premjero poste nebebus Gabrielio Attalio, o kas bus – neaišku. Spėlionių labai daug ir kartais minimas net buvęs prezidentas Francois Hollande’as. Aišku tik tiek, kad premjeras tikrai nebus iš M. Le Pen stovyklos.

Euhenas Mahda/Asmeninio arch. nuotr.

– Kalbant apie kraštutinius dešiniuosius arba kairiuosius apskritai: ar dešinieji tikrai tokie „baisūs“? Italijos rinkimus laimėjusi Giorgia Meloni deklaravo paramą Ukrainai, o Nyderlandų dešinieji tuoj pat po rinkimų patvirtino, kad tieks Kyjivui lėktuvus F-16 ir oro gymybos sistemas. Su kuria puse lengviau susitarti?

– Susitarti visada bus lengviau su tais, kurie turi tvirtus principus ir nuosekliai jų laikosi. Vertindami tai iš savo pozicijų, turime pirmiausiai įvertinti kiekvienos valstybės ir ją valdančios politinės jėgos interesus ir tikslus. Pavyzdžiui, svarbiausias G. Meloni tikslas – kurti stiprią Italiją ir priminti visam pasauliui, kad Roma yra G7 klubo narė.

Geriausias scenarijus mūsų regionui – Ronaldo Reagano prisikėlimas iš mirusiųjų, deja, to nesulauksime

O štai E. Macronas tokių tikslų neturėjo ir susitelkė į savo paties vaidmens Europoje sureikšminimą. Turint omenyje, kad naujame parlamente tarpusavyje vaidysis trys nesutaikomos politinės jėgos, jam bus ganėtinai sunku tęsti minėtą politiką. Taip pat atkreipčiau dėmesį į tai, kad pastarieji parlamento rinkimai tapo 2022 m. prezidento rinkimų atspindžiu – tada E. Macronas, M. Le Pen ir Jeanas – Lucas Melenchonas visi surinko virš 20 proc. balsų. Tai rodo, kad Prancūzijos visuomenėje vyrauja labai įdomios ir sudėtingos nuotaikos.

– Visai tikėtinas scenarijus – parlamento paralyžius, nesugebėjus susitarti dėl vyriausybės formavimo. Vėlgi, turint omenyje prezidento svorį užsienio politikoje, gal tai visai priimtinas variantas mūsų regionui?

– Tai vienareikšmiškai reikštų sunkius politinius metus E. Macronui, kuriam reikia galvoti apie jo bendražygių ir oponentų galimybes būsimuose prezidento rinkimuose. Jam reikia susikoncentruoti į pozicijų šalies viduje gynybą, o vadinamoji europinė lyderystė šiaip jau nėra visų europiečių vienodai vertinama kaip neginčytinas faktas. Pastarųjų Prancūzijos rinkimų rezultatai, šiame kontekste, greičiau yra dovana Olafui Scholzui, nei E. Macronui.

– Apibendrinant, kurį scenarijų laikytumėte geresniu Ukrainai: kairiųjų vyriausybė, ar chaosas parlamente, greičiausiai pasibaigsiantis naujais pirmalaikiais rinkimais?

– Geriausias scenarijus mūsų regionui – Ronaldo Reagano prisikėlimas iš mirusiųjų, deja, to nesulauksime. Daugiausiai priklauso ne nuo to, kas laimi rinkimus Paryžiuje arba Londone, o tai, kaip gerai mes patys gebame formuluoti savo interesus ir juo ginti. Jei to nedarysime, joks scenarijus mums nebus palankus. Pirmiausiai turime kliautis savo jėgomis.