Tai, ko armėnų tauta niekuomet nepamirš – genocidui jau 100 metų

Jaunas, Kaune gyvenantis, tačiau iš Armėnijos kilęs vyriškis keliauja traukiniu. Vagone nedaug žmonių – be jo su dukterimi dar dvi užsienietės. Jos šypsosi ir bando angliškai pakalbinti mergaitę. „Kokia tu graži – tavo akys visai kaip mano dukters“,-  sako viena, kita duoda mergaitei saldainį. Tarp keleivių netrunka užsimegzti pokalbis, kurio metu paaiškėja, kad minėtos moterys yra Turkijos valstybės pilietės, atvykusios aplankyti Lietuvos. Sužinojusios, kad jis armėnas, turkės nežino, ką pasakyti. „Tai turbūt dabar tu mūsų nekenti?“- paprastai paklausia jos. „Istorijoje buvo daug klaidų, tačiau  mes turime su tuo susitaikyti, gyventi toliau ir bendrauti“,- atsako jis.

Jei grįžtume šimtmečiu atgal, sužinotume, jog šio vyriškio protėviai apleido savo namus ir gimtąsias vietas bėgdami nuo turkų suorganizuotų skerdynių, palikusių juos visiškais bedaliais svetimame krašte, kuriame teko gyvenimą pradėti iš naujo. Jiems labai pasisekė, nes liko gyvi. 1915-1917 turkų įvykdyto genocido metu žuvo 1,5 milijonai armėnų – jie buvo žiauriai išžudyti, nuodijami dujų kamerose, vaikams leidžiamos mirtinos morfijaus injekcijos. „Deportacijos metu nėščias moteris varė plakdami botagais, tas, kurias gimdymas užklupdavo kelyje – turkų sargybiniai priversdavo stotis ir eiti toliau, jos žūdavo nuo kraujoplūdžio. Išsekusios moterys, nepakeldamos savo alkanų naujagimių verksmo, mesdavo juos į upes. Kitos pačios puldavo į vandenį su vaikais, dar kitos ištisom savaitėm nešdavo mirusių vaikų lavonėlius, tikėdamos, kad galės juos palaidoti“ ( cit. Vahagn Grigorian). Sunkiai galima rasti armėnų tautybės šeimą, kurios istorijoje nebūtų kraupaus genocido ženklo.

Baisus sprendimas

1920 metai. Turtinga ir gausi armėnų Bojadžian‘ų šeima, susidedanti iš brolių, seserų, pusbrolių, dėdžių ir tetų, nakčia bėga iš savo namų Karso miestelyje,- turkai vejasi juos siekdami susidoroti. Nešini paskubom susikrauta manta, aplenkdami vieškelius, jie skuba per miškus ir krūmynus, tačiau turkai artėja, kol galiausiai šeima atsiduria nepavydėtinoje padėtyje – persekiotojai jau beveik lipa jiems ant kulnų. Bet kuriuo momentu viskas gali baigtis tragiškomis skerdynėmis. Šeima pasislepia tarp tankių krūmokšnių ir nuščiūva, girdisi tik neramus širdžių plakimas. Moteris, vardu Nazor glėbyje spaudžia ką tik gimusią savo dukrelę, jaunėlę Gohar. Ši retkarčiais knarkteli savo vystykluose. Visi supranta, kad menkiausias mergaitės išleistas garsas įduos visą šeimą. Pavojaus akimirką tylomis priimamas niūrus sprendimas – naujagimę reikia paaukoti, kad išsigelbėtų likę keliolika šeimos narių.

Tačiau maža tautų, kuriose taip mylimi vaikai, kaip ši. Niekas negalėjo įvykdyti tokios žiauraus sprendimo – uždusinti vaiką, juo labiau motina. Slopindama kūdikiškus garsus pagalve, duodama krūtį per stebuklą ji sugebėjo išsaugoti savo mažytės Gohar gyvybę, o šeima išsigelbėti. Šiandien, sulaukusi 95 metų, Gohar gyvena Jerevane ir tik iš pasakojimų prisimena šią malonę, dovanojusią jai ilgą gyvenimą. Senose nuotraukose – laiminga ir besišypsanti Gohar - nepaprasto armėniško grožio moteris. Ji tapo pradinių klasių mokytoja, kurią be galo mylėjo visi jos mokinukai. Gohar išsigelbėjimas nuolat prisimenamas įvairiomis progomis ir yra neatsiejama giminės istorijos dalis.

„...Žodis armėnas turi būti ištrintas iš atminties“

Ne paslaptis, kad armėnai buvo išsilavinusi tauta, užsiiminėjo prekyba bei pramone ir dažnai gyveno daug geriau, nei patys turkai. Osmanų imperijoje gimęs nacionalistinis Jaunaturkių judėjimas XX a. pradžioje įvardino armėnų tautą kaip grėsmę šalies saugumui. Tiesa, kad dalis nacionalistiškai nusiteikusių armėnų buvo įsitraukę į partizaninį judėjimą ir bendradarbiavo su Rusija. Tai sukūrė pretekstą jaunaturkiams apkaltinti visą armėnų tautą priešiškumu šaliai. Jaunaturkių tikslas buvo turkizuoti didžiulę Osmanų valstybę, to išdava 1915 metais pasirašyta vieša armėnų tautos naikinimo deklaracija. „Būtina visiškai likviduoti armėnų naciją, nepalikti mūsų žemėje nei vieno armėno. Net pats žodis armėnas turi būti ištrintas iš atminties... aš noriu, kad šioje žemėje liktų tik turkai, kad jie būtų visiški jos šeimininkai“,- 1915 m. kalbėjo daktaras Nazimas.

Visgi ką tik aprašyta Bojadžianų šeima, kaip tipiškas daugumos to metų armėnų pavyzdys, gyveno paprastą gyvenimą ir buvo prisitaikę prie Osmanų imperijos sąlygų, kurios jiems, kaip tautinei mažumai, visada buvo mažiau palankios, taikomi didesni mokečiai. Nepaisant to, jie sėkmingai kabinosi į gyvenimą ir XXa. pradžioje gyveno nieko nestokodami – turėjo prekybinių ryšių su Vakarų Europa, savo miestelyje buvo atidarę nemažai parduotuvių, jiems priklausė audinių dažymo gamykla. To meto papročiu, artimiausi giminaičiai gyveno kartu keliaaukščiame name, per kiekvienus pietus sėsdavo prie bendro stalo, vedė bendrą šeimos ūkį.

Bojadžianų šeima jautė turkų artėjimą, tačiau nebuvo taip paprasta  palikus susikurtą gyvenimą,  verslus  bėgti į nežinią. Tačiau puolimų banga artėjo, kol vieną naktį bėgti teko staiga – įspėti apie tai, kad turkai ateina, jie kone per naktį turėjo susipakuoti daiktus, moterys paliko namus vilkėdamos naktiniais baltiniais.

Sėkmingai pabėgusi nuo turkų Bojadžianų šeima  įsikūrė Gruzijos sostinėje Tbilisyje, tuomet vadintame Tiflisu. Šios šeimos istorija pasirinkta papasakoti neatsitiktinai – jos palikuonis Aleksandr Bojadžian šiandien gyvena Kaune ir yra šio miesto Armėnų bendrijos  pirmininkas. Į Lietuvą atvykęs sovietų okupacijos metais Aleksandr čia vedė ir susilaukė vaikų, įkūrė metalo apdirbimu ir plazminio padengimo technologijomis užsiimančią įmonę.

Negailėdamas savo laisvalaikio ir lėšų Alikas, kaip jis yra vadinamas saviškių, rūpinasi, kad Lietuvoje gyvenantys armėnai nepamirštų savo kultūros, šaknų. Kiekvieną armėnų kilmės žmogų mielai ir su dideliu džiaugsmu priima į bendruomenę. Jos nariai palaiko šiltus ir artimus tarpusavio ryšius, jie gerbia ir Lietuvą, kurioje yra įsikūrę, bene visi puikiai kalba lietuviškai.

Turkija: „Kalbėjimas apie genocidą – rasizmas prieš turkų tautą“

Popiežiui Pranciškui per šių metų Velykas viešai prakalbus apie armėnų genocidą, jis vėl atsidūrė pasaulio įvykių centre. Būtent per didžiausią krikščionių religinę šventę pasirinkęs aptarti šią temą, popiežius neabejotinai norėjo pabrėžti šio klausimo svarbą.

Turkija neigiamai sureagavo į šį pareiškimą, tvirtindama, jog to, kas įvyko prieš 100 metų Osmanų imperijoje, negalima vadinti genocidu, tai pilietinio karo kovos, o Turkijos ministras pirmininkas popiežiaus pareiškimą viešai pavadino istorijos iškraipymu, prisidedančiu prie rasizmo.

Turkų valdžia ne tik nepripažįsta įvykdžiusi armėnų genocidą, ji daro spaudimą kitoms valstybėms, bet kokius jų teiginius apie armėnų genocidą laikydama įžeidimu. Nepaisant to, armėnų genocidas buvo pripažintas nuolatinio žmogaus teisių tribunolo Sorbonoje, po to sekė pliūpsnis, kitų valstybių, kurios pasmerkė genocidą – Argentina, JTO, Kipras, Graikija, Libanas, Švedija, Vatikanas, Prancūzija, Šveicarija, Kanada, Olandija, dauguma JAV valstijų ir kt. Visgi genocido pripažinimas ir šiandien yra reikalaujantis politinio ryžto apsisprendimas.

Kodėl turkai, kaip tai padarė vokiečiai dėl žydų holokausto, negali atsiprašyti armėnų tautos už jai sukeltą skausmą? A. Bojadžian mano, jog turkai jaučia, jog oficialiai pripažinus genocidą armėnai gali pareikalauti piniginių kompensacijų, grąžinti genocido metu prarastą nuosavybę – pastatus, žemes. Negana to, pavojus kyla ir dabartinės Turkijos teritorijos riboms. „Didžiuma dalis Turkijos žemių neseniai priklausė kitoms valstybėms. Pvz., Antalija - graikams, nemaža Turkijos dalis – buvusios Armėnijos žemės. Mano paties senelio šeima gyveno miestelyje, kuris dabar priklauso Turkijos teritorijai. Jei Turkija grąžintų svetimas teritorijas tai būtų didžiulis praradimas ir šalies plotai labai stipriai sumažėtų“,- kalbėjo A. Bojadžian.

Tai, ko negali valstybė, daro žmonės

Jaunų turkių ir armėno pokalbis straipsnio pradžioje slepia ne tik šimtmečio senumo krauju aplaistytą istoriją. Jis rodo, jog dalis žmonių yra pasirengę pradėti naują etapą. Valdžiai neįveikiami toliai iš tiesų tėra atstumas, skiriantis žmones per ištiestą ranką. Nemaža dalis išsilavinusių turkų jau tiesia rankas armėnams ir atsiprašo jų, viešai prabildami apie savo protėvių kaltę. Be abejo lengviau tai daryti tiems, kurie gyvena ne pačioje Turkijoje.

„Vieno projekto metu pas mus buvo atvykęs turkas, gyvenantis Austrijoje. Jis dalyvavo mūsų bendruomenės susitikimuose, stebėjo armėniškus šokius. Paklausiau jo, ar žino tai, kas įvyko tarp mūsų valstybių. Jis atsakė, kad žino, jog turkai įvykdė genocidą prieš armėnus ir manęs atsiprašė,- prisimena A. Bojadžian. – Reikia pabrėžti, jog ne visi turkai buvo žiaurūs. Buvo tokių, kurie buvo labai žiaurūs, o buvo tokių, kurie padėjo armėnams. Iš pasakojimų žinau, jog turkai, dirbę mano šeimai, ją gerbė už geras darbo sąlygas ir įspėjo apie gręsiantį pavojų, padėjo išsigelbėti. Armėnams padėję turkai labai rizikavo savo pačių gyvybėmis.“

Nepaisant to, kad istorija armėnų tautą yra labai skaudžiai nuskriaudusi ir tai paženklino jų kultūrą, armėnai didžiuojasi savimi ir išsaugo nepaprastą gyvastingumą bei norą kabintis į gyvenimą. Gyvendami užsienyje jie susitelkia ir kuria savo tautos ateitį. Nuo to neatsiejamas yra susitaikymas su tuo, kas buvo, ir atleidimas savo skriaudėjams. Vis tik atleisti, nereiškia atsižadėti. Nors ir nejausdami tautinės neapykantos, armėnai niekada neišsižadės pralieto savo protėvių kraujo. Todėl jie mini šalies genocidą ir niekada nenustos siekę, kad Turkija oficialiai atsiprašytų jų tautos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių