Praėjus 20 metų nuo žudynių Srebrenicoje, kai Bosnijos serbų pajėgos išžudė daugiau kaip 8 tūkst. musulmonų, politikams vis dar svarbiau laimėti vieniems prieš kitus, o ne surasti ir nubausti kaltininkus. Taip teigia Televizijos „N1“ prodiuseris Kenanas Čerimagičas.

„Tiesiog nėra politinės valios, kad pagrindiniai dalykai būtų išspręsti. Jei politikams nebūtų taip svarbu laimėti vieniems prieš kitus, viskas įvyktų daug greičiau“, – LRT Radijui sako K. Čerimagičas.

Jam antrina ir žurnalo „Newsweek“ Belgrado padalinio vyriausiasis redaktorius Miloradas Ivanovičius. Jo teigimu, nesutarimai iki šiol neišsprendžiami ir dėl to, kad serbai bijo būti tauta, įvykdžiusia genocidą.

„Man atrodo, serbai labai bijo, kad istorija juos prisimins kaip antrą tautą po vokiečių, kuri įvykdė genocidą. Tai – labai jautri tema. Serbijos žmonės taip pat mano, kad taikomi dvigubi standartai ir už karo nusikaltimus, kurie vykdyti prieš serbus,

niekas nenubaustas. Pavyzdžiui, kaimuose aplink Srebrenicą nužudyti 3 tūkst. žmonių, o bosnių karinių pajėgų vadas nenubaustas“, – atkreipia dėmesį M. Ivanovičius.

Šeštadienį minimos Srebrenicos žudynių 20-osios metinės. Jose laukiama dešimčių tūkstančių žmonių. Bus palaidoti 136 neseniai identifikuotų aukų palaikai.

1995 m. Bosnijos serbų pajėgos, užėmusios Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) saugomą Srebrenicos anklavą, išžudė beveik 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų.

Nužudyti daugiau kaip 8 tūkst. žmonių

Bosnijos karui einant į pabaigą, po trejų metų kraujo praliejimo, Rytų Bosnijos musulmonų daugumos miestas – Srebrenica – tapo kruvinų žudynių vieta. Per kelias dienas sistemiškai išžudyti musulmonų vyrai ir berniukai palaidoti slaptose masinėse kapavietėse. Dešimtys tūkstančių moterų ir vaikų išvaryti, o šiandien, po 20 metų, Srebrenica laikoma žiauriausia tragedija, kuri Europai nutiko po Holokausto.

JTO Srebrenicą buvo paskelbusi saugia zona. Tai – dar viena dėmė ant tarptautinės bendruomenės sąžinės. Ten buvo dislokuotos taikdarių pajėgos, o tarptautinė bendruomenė buvo pažadėjusi paramą Bosnijos musulmonų pabėgėliams. Tačiau, kai serbų generolas Radko Mladičius kariuomenę įvedė į Srebrenicą, pasaulis padarė per mažai, kad visa tai sustabdytų.

„Mus nuteisė be teismo. Mūsų vaikai nuteisti mirčiai ir išniekinimui, o mes, išgyvenusieji, – gyvenimui pragare“, – sako Srebrenicoje, kai prasidėjo karas, su vyru ir dviem sūnumis gyvenusi Hatidza Mehmedovič.

Ji – viena pirmųjų po karo grįžo į sugriautus namus. 1997-aisiais jaunesniojo sūnaus Almiro kūnas rastas masinėje kapavietėje. Po dar trejų metų – kito sūnaus ir vyro.

„Tie, kurie tai padarė, turi pažvelgti tiesai į akis ir su ja susitaikyti. Geriau tai padaryti anksčiau nei vėliau dėl mūsų vaikų ateities. Sakau „mūsų“, nors mano vaikai tokios ateities neturi – nužudyti ne tik jie, bet ir mano anūkai ir jų anūkai. Jie išžudė viską, ką tik galėjo“, – tvirtina H. Mehmedovič.

JTO nepripažino genocidu, nes vetavo Rusija

Bosnijos Federalinės dingusių asmenų komisijos pirmininkas Amoras Mašovičius tik kelia klausimus, kodėl iki šiol tebėra nerasta tiek daug nužudytųjų.

„Kodėl po 20 metų vis dar bandome rasti likusias 1270 to genocido aukas? Kaip gali būti taip sudėtinga? Kaip gali būti, kad niekas nežino, kur dar gali būti masinių kapaviečių?“ – klausia A. Mašovičiuis.

Šie klausimai šiandien – toli gražu ne vieninteliai. Neseniai Serbijoje pirmą kartą areštuoti žmonės, įtariami tiesiogiai dalyvavę Srebrenicos žudynėse. 2011-aisiais areštuotas buvęs Bosnijos serbų pajėgų vadas Ratko Mladičius, vadovavęs Srebrenicos žudynėms. Jis buvo perduotas Hagos tribunolui ir kaltinamas dėl 11 nusikaltimų per Bosnijos karą.

Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pripažinę Srebrenicos žudynes genocidu, tačiau šią savaitę JTO Saugumo Tarybai nepavyko padaryti to paties iki dvidešimtmečio minėjimo – Rusija vetavo Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuria Srebrenicos žudynės pasmerkiamos kaip įvykdytas genocidas.

„Prieš 20 metų tarptautinė bendruomenė nesugebėjo apsaugoti žmonių, ieškančių prieglobsčio Srebrenicoje. To rezultatas – genocidas. Šiandien dėl Rusijos atsisakymo vadinti tai, kas nutiko Srebrenicoje, tikruoju vardu, Taryba vėl neįgyvendina savo įsipareigojimų“, – pabrėžia Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasadorė JTO Samantha Power.

M. Ivanovičius: serbai bijo tapti antra tauta po vokiečių

Serbų atstovas Bosnijos ir Hercegovinos prezidiume laiške JTO generaliniam sekretoriui rezoliucijos projektą pavadino „antiserbišku“, nes jame neužsimenama apie žuvusius serbus. Panašios nuotaikos ir Serbijoje, LRT Radijui pasakoja žurnalo „Newsweek“ Belgrado padalinio vyriausias redaktorius M. Ivanovičius.

„Man atrodo, serbai labai bijo, kad istorija juos prisimins kaip antrą tautą po vokiečių, kuri įvykdė genocidą. Tai – labai jautri tema. Serbijos žmonės taip pat mano, kad taikomi dvigubi standartai ir už karo nusikaltimus, kurie vykdyti prieš serbus, –niekas nenubaustas. Pavyzdžiui, kaimuose aplink Srebrenicą nužudyti 3 tūkst. žmonių, o bosnių karinių pajėgų vadas – nenubaustas“, – atkreipia dėmesį M. Ivanovičius.

Jis primena, kad karinių pajėgų vadas Naseras Oričius buvo sulaikytas Šveicarijoje pagal serbų orderį, bet perduotas bosniams ir iš karto paleistas. „Tai – labai jautri tema Serbijoje ir tarp Bosnijos serbų. Nė vienas žmogus už tuos nusikaltimus nenubaustas. Kol nebus išspręsti tokie nelygumai, Balkanuose visada bus įtampa“, – įsitikinęs M. Ivanovičius.

Per 20 metų diskusijos pasistūmėjo nedaug

Televizijos „N1“ prodiuseris K. Čerimagičas, dirbantis Sarajeve, LRT Radijui sako, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje Srebrenicos žudynės – didelis politinis klausimas, dėl kurio bendro sutarimo nėra.

Bosniai, kurių šioje šalyje beveik dauguma, teigia, kad genocidas buvo, tai įrodė tarptautinė teisė ir net nėra prasmės diskutuoti. Serbai genocidą neigia, nors pripažįsta, kad buvo vykdomi karo nusikaltimai. Dar yra kroatų pusė, bet jie neutralūs ir apatiški. K. Čerimagičo teigimu, per 20 metų politinės diskusijos pasistūmėjo nedaug.

„Visi sprendimai čia turi būti priimami konsensusu, o prezidiumas sprendimo nepriėmė ir net nesvarstė Srebrenicos rezoliucijos. Parlamentas rezoliuciją bando priimti ištisus metus, bet nėra politinės valios. Dauguma yra, tačiau dėl labai sudėtingos Bosnijos ir Hercegovinos sistemos paprastosios daugumos neužtenka. Taigi, žvelgiant iš politinio taško, nieko nevyksta, tik didžiulės politinės diskusijos“, – tikina K. Čerimagičo.

Jo tvirtinimu, žmonės norėtų matyti pokytį, bet Bosnijos ir Hercegovinos žmonėms dar svarbesnės yra diskusijos apie tai, kaip sukurti naujų darbo vietų, pagerinti švietimą, sveikatos sistemą, ir tiesiog gerinti bosnių gyvenimą.

Vyksta pagerbti Srebrenicos aukų

Po dvidešimties metų Srebrenica tebėra atvira žaizda beveik tiesiogine prasme – laukų ir miškų žemės slepia kaulus, kuriuos Bosnijos serbų pajėgos užkasė, slėpdamos nusikaltimą. Postūmiu santykiuose tarp bosnių ir serbų kai kurie laiko tai, kad į minėjimą šeštadienį atvyksta Serbijos premjeras.

„Serbijoje – dvi skirtingos nuomonės. Vieni remia premjero lankymąsi Srebrenicoje, kiti – ne. Manau, kad jis turi atvykti, nes dešimtajame dešimtmetyje jis buvo tas politikas, kuris labai įsitraukė į karo retoriką ir buvo labai agresyvus. Vienas iš jo plačiai nuskambėjusių teiginių – už vieną nužudytą serbą serbų pajėgos turi nužudyti 100 musulmonų. Šiandien jis žaidžia taikos korta, tačiau nesu tikras, ar jis nuoširdus, ar tai – politiniai žaidimai, tačiau gerai, kad jis ten vyksta ir pagerbs tuos, kurie žuvo Srebrenicoje“, – teigia M. Ivanovičius.

Musulmonams bosniams Srebrenica tapo kolektyvinės kančios simboliu, o kritikai ir vienoje, ir kitoje pusėje sutaria, kad klausimas – politizuotas, tapęs galimybe pasigerinti savo, kaip tautos gynėjų, įvaizdį, suformuotą per Jugoslavijos karą. Vis dėlto, kad situacija politizuota, ypač mėgsta sakyti serbų pusė.

Serbų kilmės Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Vladislavas Sotirovičius teigia, kad Srebrenicos tragedijos klausimą derėtų pradėti nagrinėti tik po 50 metų, nes tik tada į situaciją bus galima pažvelgti neutraliai.

„Iš esmės galiu sakyti – per daug dėmesio tai Srebrenicai. Visas tas atvejis yra labai politizuotas. Žinoma, yra įvadinis istoriografijos kursas, kuris, man atrodo, visur pasaulyje istorikams dėstomas pirmame kurse. Po įvykio (numirė koks nors politikas ar pasibaigė kažkoks įvykis) reikia laukti bent 50 metų, kad būtų pradėtas neutralus ir nepolitizuotas tyrimas. Tik po to reikia tyrinėti. Nuo to atvejo praėjo tik 20 metų“, – sako V. Sotirovičius.

Politikai labiau nori laimėti vieni prieš kitus

Televizijos „N1“ prodiuseris K. Čerimagičas LRT Radijui sako, kad šiandien įtampų tarp bosnių ir serbų padaugėja įvykių fone – pavyzdžiui, kai Hagos tribunole prasideda R. Mladičiaus teismas, kai kas nors nuteisiamas, laidojamas, kai vyksta minėjimai. Kasdienybėje santykiai po truputėlį gerėja.

„Santykiai keičiasi. Metai iš metų jie gerėja, bet dėl politinių sprendimų kartais vis pasitaiko neramumų. [...] Serbija pasilieka teisę traukti baudžiamojon atsakomybėn visus buvusioje Jugoslavijoje, tačiau vis dar neigia, kad pati dalyvavo kare Bosnijoje. Prieš pat rezoliuciją dėl Srebrenicos išduotas orderis suimti Bosnijos kariuomenės vadą. Jis sulaikytas Šveicarijoje, buvo prašoma išduoti jį Serbijai, bet galiausiai jis išduotas Bosnijai ir Hercegovinai. Ir tai vėl sukėlė įtampą“, – nurodo K. Čerimagičas.

Jis priduria, kad vėliau iškilo minėtos rezoliucijos klausimas, todėl kasmet kokie nors neramumai apsunkina santykius, tačiau, žvelgiant plačiau, ekonominis bendradarbiavimas kasmet gerėja, žmonės laisvai keliauja, daugiau bendrauja, kyla daugiau diskusijų. „Tiesiog nėra politinės valios, kad pagrindiniai dalykai būtų išspręsti. Jei politikams nebūtų taip svarbu laimėti vieniems prieš kitus, viskas įvyktų daug greičiau“, – įsitikinęs K. Čerimagičas.

Tikslas – padaryti Bosniją ir Hercegoviną saugiais namais

Bosnijoje palaikų paieškos tęsiasi. Tyrėjai mano, kad dar nerado mažiausiai vienos didelės kapavietės. Tarptautinė dingusių asmenų komisija, kuri pirma naudojo DNR dešimtims tūkstančių žuvusių bosnių atpažinti, keliasi į Hagą ir tampa visaverte tarptautine organizacija.

H. Mehmedovič, Srebrenicoje netekusi vyro ir dviejų sūnų, kalbinta naujienų agentūros „Reuters“, sako, kad politikai, užuot neigę genocidą, geriau susitelktų ties geresnės ateities šalyje kūrimu. Ji primena – be praeities pažinojimo ir pripažinimo į priekį judėti sunku.

„Mano asmeninis tikslas – paversti Bosniją ir Hercegoviną saugiais namais visiems. Kad jokie vaikai nebijotų karo, jokios mamos masinėse kapavietėse nebeieškotų savo vaikų kūnų. Tai – baisiausia, kas gali nutikti bet kuriai šeimai, bet kuriai mamai“, – tikina H. Mehmedovič.