Jo manymu, dabartinė karo Ukrainoje fazė labai sunki pirmiausia dėl to, kad NATO narės apriboja ne tik save, bet ir Kyjivo pajėgas, neleisdamos vakarietiškais ginklais taikytis į Maskvos karius Rusijos teritorijoje. Diplomatas viliasi, kad artėjantis NATO viršūnių susitikimas Vašingtone baigsis kitaip nei pernai Vilniuje ir tai lems esminių pokyčių. Ne mažiau vilčių jis deda ir į Šveicarijoje birželį vyksiančią Ukrainos taikos konferenciją.

– Eina treti karo metai, buvo įvairių jo fazių. Kaip apibūdintumėte dabartinę situaciją?

– Situacija yra sunki. Pirmiausia dėl to, kad praėjusių metų Ukrainos kontrataka buvo sustabdyta, nes Rusijai pavyko sustiprinti savo fortifikacijas. Pastarąjį pusmetį Ukraina sulaukė mažiausiai karinės paramos per visą plačios Rusijos invazijos laikotarpį, mums labai trūko amunicijos dėl skirtingų priežasčių. Statistika rodo, kad ne viskas, kas per 2,5 metų buvo skirta ir pažadėta Ukrainai, ją pasiekė. Taip yra dėl logistinių, biurokratinių, kartu ir dėl politinių problemų, kurias matėme JAV.

Tai tapo didele problema, nes per pastarąjį pusmetį Ukrainos kariuomenė atsidūrė silpniausioje pozicijoje, jei kalbėtume apie ginkluotės kiekius. Vadinasi, Rusija testavo ir planavo, tikėjosi tokios situacijos. Jie suprato, kad pirmąją šių metų pusę Ukraina bus labai silpnoje pozicijoje fronto linijoje, bandė tai išnaudoti, koncentruoti savo pajėgas, ir šis procesas tęsiasi ir stiprėja.

Pagrindinis Rusijos tikslas yra užimti daugiau teritorijų, pirmiausia – Donbase. Iš tiesų rusai nori pasiekti administracines Donecko, Luhansko, Zaporižės, Chersono sričių ribas. Jie ruošiasi deryboms ateityje, todėl nori okupuoti šias teritorijas, kol Ukraina yra silpna. Išnaudoja šią galimybę, atakuoja Charkivo sritį, bet mes manome, kad tai ne pagrindinė kryptis, jie tiesiog nori išskaidyti mūsų pajėgas po visą fronto liniją, o pagrindinis tikslas lieka Donbasas.

– Kaip į padėtį Charkivo srityje žiūri Ukrainos karinė vadovybė? Ar tai gali virsti strateginiu lūžiu Rusijos naudai?

– Nemanau, nes Charkivas yra antras Rusijos taikinys, – bent jau tokią informaciją turime mes ir mūsų sąjungininkai. Kad galėtų strategiškai nugalėti Ukrainą šia kryptimi, rusai turėtų turėti masinį karinį užnugarį, o to dabar nematome.

– Charkivo srityje daugėja perkeltų asmenų. Jungtinės Tautos (JT) skelbia, kad humanitarinė pagalba Ukrainai mažėja, nors poreikiai didėja. Ko šiame karo etape, be ginkluotės, Ukrainai trūksta labiausiai?

– Karo pradžioje susidūrėme su situacija, kai reikėjo prašyti humanitarinės pagalbos perkeltiems asmenims, Lietuva jos suteikė labai daug. Tačiau, praėjus pirmam karo pusmečiui, perėjome prie kitų paramos formų. Dabar matome, kad vėl svarbu tęsti humanitarinę pagalbą Ukrainai. Per pastarąjį mėnesį Charkivo regione yra apie 200 tūkst. perkeltų asmenų. Kadangi Charkivas kasdien apšaudomas, šie žmonės turi trauktis į kitas teritorijas.

Iki dabar yra skirtingų formulių, viena iš jų – „kiek tik tai truks, mes negalime leisti Ukrainai pralaimėti, o Rusijai – laimėti“.

– Yra ir geresnių naujienų: ES pritarė planui panaudoti pelną iš įšaldyto Rusijos turto Ukrainai apginkluoti. Blokas tikisi per metus surinkti apie 3 mlrd. eurų. Ką ši suma reiškia Kyjivui, ką už ją Ukraina pirmiausia įsigytų, kokius poreikius patenkintų?

– Ukrainos Vyriausybė kas mėnesį išleidžia apie 4,5 mlrd. eurų karinėms reikmėms. Iš šios perspektyvos patys galite įvertinti, ką reiškia 3 mlrd. eurų per metus. Žinoma, tai tikrai geriau negu nieko, bet strategiškai neišsprendžia jokių problemų. Toliau tęsiame darbą dėl turto konfiskavimo, šioje srityje daugiau progreso pasiekėme su JAV, kuri priėmė būtinus įstatymus. Tačiau JAV yra tik apie 6 mlrd. dolerių, pagrindinis Rusijos turtas yra Europos valstybių kontrolėje. Tęsiame diskusijas su jomis, yra pažangos, bet šiuo metu Europa yra pasiruošusi Ukrainai skirti tik pelną nuo įšaldyto turto.

– Liepos 9–11 d. Vašingtone vyks NATO viršūnių susitikimas. Kokie Ukrainos lūkesčiai šį kartą, ar tikitės kitokio scenarijaus nei pernai Vilniuje?

– Tai 75-asis NATO jubiliejus. Tikime, kad tai negali būti tik dar vienas viršūnių susitikimas, nes, vertinant iš saugumo perspektyvos, situacija labai sudėtinga ir Europai, ir transatlantinei bendruomenei. Tikime, kad tai tinkamas momentas NATO imtis stipresnių žingsnių, galvoti strategiškiau.

Iš mūsų partnerių pusės nėra jokios stiprios pozicijos, kokia yra šio karo užbaigimo strategija. Iki dabar yra skirtingų formulių, viena iš jų – „kiek tik tai truks, mes negalime leisti Ukrainai pralaimėti, o Rusijai – laimėti“. Tačiau mūsų strategija labai aiški: mūsų partneriai turi palaikyti Ukrainą kiek tik įmanoma, kad pergalė būtų pasiekta kiek įmanoma greičiau. Tai kitokia perspektyva, kuri pakeis situaciją fronto linijoje. Šiuo metu mūsų NATO partneriai daug kur save riboja, tai atsispindi jų veiksmuose politikoje ir fronto linijoje. Turime daug ribojimų dėl ginklų tiekimo Ukrainai ir, net jei jie būna suteikti, turime apribojimų, kaip juos naudoti.

Pavyzdžiui, ATACMS negalime naudoti prieš karinius objektus Rusijos teritorijoje ir tai viena iš didžiųjų problemų, kodėl susidarė Charkivo situacija. Ukraina ir partneriai ištisus mėnesius stebėjo Rusijos karinio potencialo kaupimaąsi kitoje sienos pusėje ties Charkivu, bet mes negalėjome į juos taikytis dėl minėtų apribojimų. Vadinasi, laukėme, kad jie geriau pasiruoštų, atliktų karines rekonstrukcijas ir dabar, kai jie prie sienos, daug sudėtingiau juos sustabdyti. Įprastai, jeigu jūs matote, kad jūsų priešas didina pajėgumus, turite jam suduoti smūgį anksčiau, kad jis susilpnėtų.

Yra daug panašių dalykų, į kuriuos šiame susitikime turi būti atsižvelgta. Vienas pagrindinių punktų – norime, kad mūsų partneriai JAV, Vokietijos, kitose sostinėse suprastų: narystė ir kvietimas į NATO, už kurį mes kovojame visus šiuos metus, turi būti svarstomas kaip elementas, kuris padės Ukrainai pasiekti pergalę, o ne kaip kas nors, kas įvyks jau po pergalės. Tai formali šiandienos pozicija. Norime įtikinti juos, kad Ukrainos kvietimas Vašingtono viršūnių susitikimo metu pasiųs labai stiprią, bet kritiškai būtiną ir aiškią politinę žinutę Rusijai.

Kita svarbi žinutė – atsisakyti visų ginklų tiekimo Ukrainai apribojimų. Trečias ir galbūt pagrindinis elementas, kurį šiame susitikime norėtume pamatyti, būtų NATO sprendimas kasmet Ukrainai skirti bent 0,25 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) tik karinėms reikmėms. Mūsų vertinimu, tai pergalės formulė.

– Pirmasis Ukrainos taikos viršūnių susitikimas vyks birželio 15–16 d. Šveicarijoje. Koks pagrindinis šios konferencijos tikslas? Kaip Ukraina jai ruošiasi, kokius namų darbus turi atlikti?

– Tai Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio iniciatyva. Jei pažiūrėtume į pergalės strategiją, ji turi kelis komponentus. Pirmiausia tai karinė dedamoji – turime daryti spaudimą Rusijos kariuomenei,  išstumti ją iš Ukrainos, kontroliuoti savo sienas. Antra, turime ir toliau daryti spaudimą Rusijai, didindami sankcijas. Reikia naudoti visus spaudimo elementus, įskaitant politinius, diplomatinius, ekonominius, finansinius, technologinius. Mes bandome juos nugalėti fronto linijoje ir bandome susilpninti bendruoju požiūriu – ekonomiškai, technologiškai. Šie abu elementai kartu didins spaudimą Vladimirui Putinui, jo režimui, Rusijai.

Lieka trečias, diplomatinis, kelias. Kol ateisime iki momento, kai Rusija iš tikrųjų norės derėtis, o ne tik dalysis deklaracijomis, kaip dabar daro V. Putinas. Norime sukurti labai stiprią diplomatinę poziciją deryboms, kuri yra paremta JT statutu, tarptautinės teisės principais. Kad ji taptų dar stipresnė, norime turėti tarptautinės koalicijos paramą, kuri apimtų ne tik mūsų tradicinius partnerius, kaip transatlantinės šalys, bet ir globalieji pietūs ar tokios svarbios valstybės kaip Indija, Kinija, Afrikos šalys. Tada būsime pasiruošę V. Putinui pasiūlyti šį visiškai korektišką, tarptautine teise paremtą taikos formulės projektą.

2022 m. V. Zelenskis JT pristatė didelę rezoliuciją, kuri apibrėžė šį požiūrį ir kurią palaikė 141 valstybė. Ši formulė buvo naudojama konsultacijose, prie jų jungėsi vis didesnė šalių grupė – pastarąjį kartą prisijungė 80 valstybių. Birželį vyks pirmasis viršūnių susitikimas, Ukraina į Šveicariją pakvietė 160 šalių. Dabar turime sutikimų bent iš 50 valstybių, šis skaičius kasdien auga. Čia susirinkę lyderiai svarstys svarbiausius taikos formulės elementus, sutelkdami dėmesį į branduolinį, maisto ir Juodosios jūros koridorių saugumą, nes jie yra kritiškai svarbūs globaliam maisto tiekimui. Trečia tema bus humanitarinė pagalba ir apsikeitimas kaliniais.

Viršūnių susitikimo tikslas yra pateikti labai solidžią bendrą poziciją, kuri vėl įpareigotų teritorinei Ukrainos integracijai, suverenitetui, tarptautinei teisei. Po susitikimo visi mūsų partneriai iš demokratinių valstybių tęs tam tikrų ateities dokumentų vystymą, pavyzdžiui, Lietuva pasirinko tris temas: energetinį saugumą, teisingumą – viską, kas susiję su atsakomybe, karo nusikaltimais, karo nusikaltėliais ir t. t., ir Rusijos karių pasitraukimą iš Ukrainos. Lietuva kuruos šiuos tris elementus, organizuos atitinkamas konferencijas, darbo grupes, tikslas bus parengti dokumentą. Lygiagrečiai dirbs daug skirtingų darbo grupių.

Po šio proceso į antrąjį viršūnių susitikimą bus pakviesta ir Rusija. Kai jau turėsime sklandžiai parengtą ir tarptautiniu lygiu paremtą dokumentą, tai bus pasiūlyta Rusijai.

– Grįžtant prie fronto klausimų – Ukrainoje buvo pakeistas mobilizacijos įstatymas. Ar jau yra ženklų, kad nauja strategija padidins kovotojų gretas, pagerins rotacijos situaciją fronto linijoje?

– Tikslas buvo reformuoti visą mobilizacijos sritį, įskaitant ir skaitmenizaciją. Jau priimtos visos pataisos, jos pradėtos taikyti visai neseniai, gegužės 18-ąją. Turime dviejų mėnesių periodą pirmai fazei, kai visi vyrai, kurie pagal įstatymą atitinka amžių, kurie yra Ukrainoje ar už jos ribų, galės pasinaudoti programėle, kurią galima atsisiųsti į išmaniuosius telefonus. Jie turės atnaujinti savo asmeninę informaciją šiame dideliame registre, kurį sudarė Gynybos ministerija. Tada bus galima pereiti prie antrosios fazės, nes turima informacija palengvins patį mobilizacijos procesą.

– Kaip rimtai Ukraina svarsto galimybes prašyti šalių, kuriose yra mobilizacijai tinkamų vyrų, juos išduoti?

– Dabar nėra tokių sprendimų. Manau, kad tai tik proceso pradžia ir mes apibrėšime šią politiką konkrečiau artėjančiomis savaitėmis ar mėnesiais. Tada mūsų Vyriausybė pasiūlys partneriams kooperuotis dėl šių iššūkių. Esu tikras, kad pradėsime nuo Briuselio, nes tokia politika turi būti koordinuota aukštesniu lygiu, taip yra efektyviau, žinoma, nepamirštant ir dvišalių diskusijų.

– Strateginis Ukrainos tikslas šiame kare yra atsiimti Donabaso teritorijas, Krymą, bet faktas, kad dauguma tikrų Kyjivo rėmėjų jau pabėgo iš šių teritorijų. Koks yra Ukrainos Vyriausybės planas jas atsiėmus – ką darysite su galimai ten likusiais prokremliškais piliečiais ar pačiais rusais, kurie jau nusipirko ir nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, Mariupolyje ar kitose Juodosios jūros pakrantėse?

– Yra visas problemų rinkinys. Prisimenu, kad po 2014 m., kai jie okupavo Krymą ir Donbasą, parengėme tam tikras strategijas, pavyzdžiui, Krymo deokupacijos ir reintegracijos strategiją. Ji buvo priimta 2020 m., turėjo įtraukti ir tarptautinę bendruomenę. Vyriausybė įsteigė okupuotų teritorijų ministeriją. Jos darbas yra sukurti strategijas, kurių mums reikės, kai susigrąžinsime šias teritorijas. Tai jau prasidėjo. Manau, kad turime gerus pagrindus, bet, žinoma, turime juos perprojektuoti, nes bus daug daugiau teritorijų, kuriose reikės įgyvendinti šią politiką. Esu tikras, kad sugebėsime tai padaryti.

– Ar Vyriausybei žinoma, kiek daugmaž prokremliškų nuostatų asmenų yra laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose?

– Neturime tokių duomenų ir informacijos.

– Pabaigoje – apie ateitį. Kokioms industrijoms plėtotis turėjo įtakos karas? Girdime apie dronus, dirbtinį intelektą (DI) ir kt. Kas ateityje galėtų tapti Ukrainos vizitine kortele?

– Iki karo tradiciškai buvome žinomi kaip agrarinė šalis ir toliau šioje srityje išliksime stiprūs. Ši sritis buvo vienas iš Rusijos taikinių Charkive. Jų veiksmai Juodojoje jūroje, Odesos ar Mykolajivo bombardavimas – taip buvo siekiama sunaikinti labai stiprų mūsų ekonomikos elementą. Tačiau mums pavyko atnaujinti eksporto Juodąja jūra apimtį iki prieškario apimties. Pastaruosius kelerius metus mūsų karinė ir ekonominė Juodosios jūros strategija buvo labai sėkminga.

Žinoma, turime informacinių technologijų (IT) ir DI sektorius. Karo metu atsirado didžiulis postūmis, nes mums reikia naudoti aukštųjų technologijų ginklus, kuriems būtinos IT ir kitos žinios. Dabar Ukrainoje yra apie 500 privačių kompanijų, kurios veikia gynybos srityje, – iki karo jų nebuvo. Vystome labai dinamišką gynybos pramonę su labai pažangiomis technologijomis ir pasauliniais ginklų gamybos lyderiais. Lietuvoje taip pat dirbau su gynybos kompanijomis dėl kooperacijos didinimo, manau, jau šiemet bus rezultatų, nes yra didelis susidomėjimas iš Lietuvos įmonių pusės.

Gynybos pramonė tikrai bus vienas iš Ukrainos ekonomikos pagrindinių elementų artimiausiais dešimtmečiais, nes tai kartu didelė saugumo garantija Ukrainai, Lietuvai, tai padės apsiginkluoti modernia ginkluote ir atgrasyti Rusiją ateityje. Kartu su NATO įsipareigojimais turėsime stiprių ginklų savo rankose, galėsime juos parduoti ir trečiosioms rinkoms.