Tačiau tūkstantis plataus masto karo dienų šią vietą transformavo į improvizuotą memorialą, kuriame išsibarsčiusios mėlynai geltonos vėliavos. Kiekviena iš jų pagerbia kovotoją, kritusį už Ukrainos laisvę. Daugelis jų buvo savanoriai, palikę civilinio gyvenimo patogumus ir išėję ginti savo šalį.

Jų artimieji, kupini sielvarto, tikisi, jog šios aukos nebus pamirštos. Jie ėmė smaigstyti mažas, paprastas vėliavėles, ant kurių ranka užrašyti žuvusiųjų vardai ir mirties datos. Laikui bėgant vėliavėlių vis daugėja. Keičiasi metų laikai, vėliavėlės toliau plazda, o karas nesibaigia.

„Aš ten ją padėjau tam, kad kažkas praeidamas pamatytų, jog kažkada šis žmogus gyveno, ir gyvybę atidavė dėl mūsų, – sakė Svitlana Kiričenko, atvykusi iš Čerkasų tam, kad pakeistų prieš metus paliktą nusidėvėjusią vėliavėlę, skirtą pagerbti kovose žuvusį sūnų. Senosios vietoje ji atsargiai „pasodino“ naują.

„Tam, kad galėtume taikiai gyvuoti tarp savų žmonių, ir kad Rusija mums neaiškintų, kaip turime gyventi ir ką daryti“, – savo požiūrį, kodėl Ukraina kovoja, pateikė ji.

Naujienų agentūros „Associated Press“ archyvai rodo, jog pirmosios vėliavos ėmė „dygti“ pirmųjų plataus masto karo metų gegužę, praėjus nedaug laiko po to, kai Rusijos pajėgos atsitraukė iš Kyjivo rajono ir šalies sostinei okupacija nebegrėsė. Tų laikų nuotraukose matyti aibė vėliavų, tvarkingai išdėstytų vorelėmis per visą veją.

Besitęsiant karui, ši vieta visiškai pasikeitė. Žolė išnyko, ją pakeitė išminti takeliai, primenantys kapines, kurie juosia tūkstančius vėliavų. Tarp jų atsirado daug artimųjų atneštų portretų. Juose galima pamatyti užtikrintus, besišypsančius veidus žmonių karinėmis uniformomis.

Svitlana Kanevska nuo rudens lietaus apsisaugojusi juodu gobtuvu, pasilenkė prie savo vaikino Serhijaus Ivanickio portreto. Vyrukas žuvo prieš kelis mėnesius Rytų Ukrainoje. Nuotraukoje, kurią jis savo merginai nusiuntė susirašinėjant, vaikinas matomas stovintis saulės apšviestame Ukrainos lauke. S. Kanevska dėmesingai nuvalė nuo nuotraukos lietaus lašus.

Nuo to laiko, kai Serhijus įstojo į tarnybą karo pradžioje, kartu jie galėdavo praleisti vis mažiau laiko, o daugiausia tik susirašinėjo. Savo buvimo vietą bei veiklą jis slėpdavo, o jų pokalbiai sukdavosi daugiausiai aplink meilę.

Praeitą gruodį, trumpos išvykos į Kyjivą metu, jie praėjo pro būtent šį memorialą.

„Jis sakė, jog jam taip gaila šių vyrukų“, – prisiminė S. Kanevska. Serhijus žuvo 2024-ųjų vasarą.

„Jauti tiek daug skausmo, kad net nežinai, kur eiti ir ką daryti“, – sakė ji. Būtent tai ją atvedė į šią vietą prieš kelis mėnesius, prie nesuskaičiuojamos daugybės pridėti dar vieną vėliavėlę bei nuotrauką. Netoliese dirbanti S. Kanevska dažnai čia ateina.

Ji ne viena. Ši vieta nusėta šviežiomis bei sudžiūvusiomis gėlėmis. Tai – didžiulio gedulo telkinys bei Ukrainos istorijos epicentras. Ne veltui Nepriklausomybės aikštė ilgai buvo Ukrainos revoliucijų širdis. Daugeliui tai vienintelė vieta, kuri tiktų jų mylimųjų atminimui.

Miesto valdžia už šį memorialą nėra atsakinga. Tai buvo sukurta vien žmonių iniciatyva, kurią stūmė gilus vidinis poreikis pagerbti jų artimųjų atminimą, kai valdžios remiamo monumento trūko.

Kariai ir šeimos susirenka čia prisėsti ir tyliai žvelgti į tolį.

Netoliese beveik kiekvieną dieną vyksta laidojimo ceremonijos, kurias seka tylos minutės. Praeiviai sustoja, priklaupia ir su tylia pagarba stebi, kas vyksta. Tačiau netrukus gyvenimas sostinėje grįžta į savo ritmą.

„Jei kažkas apie jį pagalvoja, ten, kur jis yra, jį nušviečia šviesa. Jis žino, kad nebuvo pamirštas“, – kalbėjo Andrijus Pedyčenka, atvykęs prie memorialo palikti vėliavėlę, skirtą prieš metus mūšyje žuvusiam jo draugui.

„Kiekviena vėliava žymi tragediją. Tai mums primena, jog tai tik visa ko dalelytė, nes visiems čia vietos neužtektų“, – teigė jis.