Pameni, kaip tu manęs nenorėjai? Buvau šalia, tačiau nustumtas tolyn į pasąmonės kampelius kaip dėmesio nevertas variantas. Visgi buvai priversta tapti mano. Likimas stumtelėjo tave į mano glėbį (o gal, kaip pasakytų likimo skeptikai, ankstesnių pasirinkimų padariniai tave atvedė pas mane). Būtum mačiusi save, kokia tu atrodei nepatenkinta atsidūrusi manyje tą kartą, kai sužinojai, jog čia apsistosi ilgesniam laikui. Kaip man dėl to reikėjo jaustis?

Šiandien to manęs paklaustų Kaunas, kurio gatves kasdien mindžioju.

Su Kaunu pasimatydavome dar man besimokant vidurinėje, nes šis gyveno netoliese – tik už 32 kilometrų. Jis buvo miestas su daugiau pramogų ir kultūros nei manasis miestelis. Tačiau kaskart apsilankiusi Kaune pričiupdavau save galvojančią, kad nenorėčiau gyventi kartu su juo. Kas buvo blogai su tavimi, Kaune? Atrodei toks šaltas, niūrus, apgriuvęs, sergantis, slegiantis... Be to – prastesnis už Vilnių. Su Vilniumi norėjau gyventi. Vilnius buvo miestas su dar daugiau pramogų ir kultūros nei Kaunas (o juk taip norisi geriausio!). Sostinė, kurios didžiausias pranašumas buvo Vilniaus universiteto Humanitarinis fakultetas. Pagrindinis, o ne kažkoks prilipintas Vilniaus padalinys, esantis Kaune.

BET.

Viskas susidėliojo taip, kad neįstojau į norimą miestą. Visa laimė, kad bent patekau į norimą specialybę. Ir štai aš čia. Kaune. Lietuvių filologijoje be reklamos. Einu pasirašyti „velniškos“ sutarties ketveriems metams su Kaunu, Vytauto Didžiojo universitetu. Žingsniuoju  S. Daukanto (jam pasisekė – jo alma mater Vilniuj, nesvarbu, kad XIX amžiuj) gatve, mane nužiūrinėja apgriuvę tarpukario namai-vaiduokliai, jie vaidenasi man savo praeitimi ir aimanuoja, kaip dabarčiai jie nereikalingi, kaip Kauno valdžiai ir verslui jie neįdomūs... Atsakau jiems užuojautos kupinu žvilgsniu ir žengiu tolyn plytelėmis, kurios sugeria nusiminusius žvilgsnius ir skleidžia avangardišką ritmą, sukeltą visų praeivių netolygiai dėliojamų kojų. Tyliai praeidama fontaną  mesteliu žvilgsnį dešinėn – į Laisvės alėjos liepas. Jos švelniai mojuoja lapeliais lyg sveikintųsi. Bent jos. Užsižiopsojusi, kaip ir pridera tokius „nerimtus“ mokslus pasirinkusiai būsimajai studentei, vos nenusilaužiu sprando užkliuvusi už kažkokio gelžgalio. Apsidairiusi, ar niekas nematė, koncentruojuosi tiesiai, kur manęs laukia VDU. Rankos raito parašą. Ausyse rašiklio plunksnelės, staigiu judesiu liečiančios popierių, garsas. Lūpos suspaustos. Akys atsimerkia. Aktas įvyko. Naujas gyvenimo etapas Kaune. Ne, tada nebuvau nusiminusi. Jaučiausi tokia... Surauktais antakiais. Ir vis dar suspaustomis lūpomis. Priėmusi likimo mestą iššūkį.

Taigi, nenorėjau tavęs, buvai nevykęs. Nieko man nepadarei. Atrodei prastesnis ir tiek.
Ir žinai, ne aš viena nenorėjau. Ir dabar nemažai nenorinčių.

Prieš mėnesį skaičiau G. Radvilavičiūtės esė „Rudeniniai žmonės“. Iš tikrųjų blogiausia, kai žmogus jaučiasi ne savo vietoje. Ji rašo, kad taip ir knieti tokį padarėlį kaip popierinę lėlytę iškirpti ir priklijuoti visai kitame fone, kokiame nors mėlynių su pieno stikline rankose ir dviem murzinais vaikais šonuose. Man kartais atrodo, jog tie žmonės, kurių figūrėles taip norisi iškirpti, priešinasi savo likimui.

Nesipriešinau Kaunui. Žinojau, kad studijos mano vieta.

Šiandien sėdžiu apsibarikadavusi lietuvių autorių knygomis kaip tikra filologė. Beskaitant pirštas nesąmoningai sustoja ties nučiupinėtame popieriuje giliai įsispaudusiomis raidėmis. Dažnai įdėmiai į jas įsižiūriu. Tai Kauno antspaudai, palikti rašytojų knygose. 

Vytauto Alanto antspaudas.
„(...) Laisvės Alėja išrodo gana gražiai. Prie mirkčiojančių elektros lempučių vaikščioja skrybėliuoti, išsipuošę žmonės. Visur kruta, eina, šnekasi. Ypatingai daug žmonių prie įėjimo į miesto sodą. Tenai lyg bičių spiečius susispietęs aplink šviesias elektros lemputes zuja ir zuja be galo. Gali būt, ten žmones pritraukia orkestro griežimas. Bet ten, kur šviesu, miesto gyvenimo nepamatysi, reikia lįsti ir ieškoti tamsiuose užkampiuose. Einant išilgai Laisvės Alėjos, čia šviesos mažiau. Tik tarpais apšviečia lemputės iš krautuvių langų, kitur gi - prietamsiai. Priešais mus eina keletas kareivių, dairydamiesi į šalis. Štai pamatė suolą, apsėstą „panelėmis“. Kareiviai rimtai vienas paskui kitą priėjo prie suolo ir taip pat rimtai žemai pasilenkdami kiekvienai „panelei“ pažiūrėjo į veidą. Kuomet paskutinis užbaigė operaciją, visi (...) nuėjo savo keliais. (...) Eidami dar toliau jaunuoliai išgirsta stygų orkestro bei nusigėrusių žmonių balsus.  Pasistengia kuo greičiau sprukti iš ten. O pati tamsiausia Laisvės Alėjos vieta – už Įgulos bažnyčios. Užtat čia, anot pastabaus gimnazisto, Kauno gyvenimas pasirodo visoje savo tikrumoje, net „kažkoks pilietis čirškina panelę, visai neatsižvelgdamas į praeinančius“.

Paskaitę tokį aprašymą galime pažaisti vaikišką „surask 10 skirtumų“ tarp šiandienos ir tarpukario Kauno Laisvės alėjos. Nenoriu Jums primesti nuomonės, jog skirtumų čia nėra dėl kelių akivaizdžių panašumų, t. y., linksmybių iki paryčių, nusigėrusių žmonių balsų ar panelių „čirškinimo“, neatsižvelgiant į praeivius. Juk visgi skirtumų yra. Kareivį Laisvės alėjoje retai sutiksi, prie „Miesto sodo“ nebėra eilių, nebesigirdi stygų orkestro, panelių ant suolelių pamažėjo. Be to, Įgulos bažnyčios čia nėra. Yra Soboras, Vero Cafe, Džem pub`as.

Dažnai nostalgiškai ilgimasi tarpukario Kauno. Tik tarpukario Kaunas tokia plati sąvoka. Retas, kuris konkrečiai nusako, ko ilgisi.  

Pulgio Andriušio antspaudas:
„Stebėdavaus P. Cvirka, kuris taip pat ruošėsi literatūrai, kad taip mažai domisi savo gimtuoju kaimu, niekuomet negirdėjau jo pasakojant apie tėviškę, net vasaros metu nevažiuodavo namo, prasitrindavo Kaune ar atostogoms nusitrenkdavo į kokią madingą poilsiavietę.“

Dar vienas tarpukario atsiminimas. Cvirka išbraukia tai, ko atrodo neįmanoma išbraukti. Jis bando išstumti iš savo gyvenimo puslapių gimtus namus, pasilieka tik Kauną ar kokią „madingą poilsiavietę“. O gal Andriušis buvo neteisus. Gal Cvirka taip susigyveno su Kaunu, jog nebenorėjo išvykti. Prisirišo ir nebeišėjo atsirišti. Atrado savo geografinę ir dvasinę vietą.

Gintaro Beresnevičiaus antspaudas:
„Esu kaunietis, gyvenu Vilniuje, bet Kaunas man mielas, ir niekada jo neminėsiu nei – kaip viešame diskurse priimta – su ironija, nei juolab piktuoju. Nėra už ką Kauno nei niekinti, nei – šiuo metu – pokštauti kaunietiškomis temomis. Tai, kas su juo dedasi, paprasčiausiai skaudu. Šiam miestui jaučiu daug sentimentų. Kartkartėm, kai traukiniu artėju prie tunelio ar autobusu tiesiai šaunu Savanorių prospektu pro Kalniečius, net gerklę suspaudžia“.

Priešingai nei Cvirka, Beresnevičius giliai išgyvena gimtosios vietos antspaudą širdyje. Ir popieriuje, į kurį rašė.
Bet jis išvyko. Į Vilnių. Gal Kaunas tik sentimentų ir tarpukario ilgesio miestas?

Aleksandros Fominos antspaudas:
„Įdomu, ką turistai sako eidami pro šalį. Ūla nieko nesako, nes jai savotiškai patinka, kai viskas išsiderinę. Neįdomu, kai miestas atrodo kaip atviruke – tada ir važiuoti niekur nebereikia, išsikirpk vaizdelį iš interneto ir grožėkis sau. Kauno grožis glūdi kur kas giliau nei švarių europietiškų miestelių. Ir tas, kas čia atvažiuoja tik apsižvalgyti, nė velnio nesupras. Taip jiems ir reikia, nes kas ieško, tas randa, o kas tik slysta paviršiumi, negali tikėtis atrasti lobių.“

Ties šiuo antspaudu noriu palikti ir savąjį (kiek drąsoka jaunai filologei). Įsivaizduokite jį piršto, pamirkyto į rašalą, formos. Su daug linijų, atvedusių mane į Kauną.

Savas antspaudas:
Kaune, gimtojo miestelio neatsisakau, kaip Cvirka. Gimtasis man mielas ir brangus, koks G. Beresnevičiui esi tu. Neatsiprašinėsiu tavęs už tai, jog atrodei prastesnis. Nemokėjau dar tuomet tavęs ieškoti, kaip A. Fominos Ūla nurodė. Prisipažinsiu, jog ir aš kartais pasvajoju apie tave jaunystėje, prisifantazuoju, koks tu buvai tais senais Alanto aprašomais Tarpukario laikais. Bet akimirksniu sugrįžtu į dabartį. Turiu tave „čia ir dabar“. Iš dalies tokį patį. Su tamsiomis ir šviesiomis pusėmis.

Turiu tave, nors ir skaudini mane šiandienos paaugliais, daužančiais butelius į Laisvės alėjos grindinį. Skaudini besišlapinančiais Lenkijos sirgaliais. Ir ne tik jais. Dvokia ir šlapi savi. Tavo namai vis dar graudžiai trupa nuo to laiko, kai tavyje apsigyvenau. Tu vis dar griūvantis ir nepastatytas iki galo. Tavo Nemunas slūgsta. Turiu tave nepaisant tavo niūrumo, kurį kiekvienas atvažiavęs į svečius vis pabrėžia kaip tavo charakterio bruožą.

Turiu tave kasdienybės detalėmis, kurios mane įkvepia. Krauna manyje lobius, o šie virsta sunkiai pažabojamais sentimentais. Juos kasdien maitina džiazo melodijos, sklindančios iš „Kavos baro“, kai žingsniuoju S. Daukanto gatve savo stotelės link. Tas avangardiškas susipynusių kojų ritmas, į kurį įsigyvenau. Tos šypsenos žmonių, kuriuos sutikau tavyje. Jų pamojavimai ir apkabinimai. Mano kambarys, nukrautas knygomis. Rytinės autobuso istorijos. Mylimos studijos. Mūriniai veidai ant pastatų, stebintys miestą.

Esi daugybė detalių.
Mozaika. Vitražas. Spalvos. 
Ieškojimas ir atradimas.

Gal mudu dabar jau pora?