– 2004 m. sezone jūsų komanda tapo UEFA čempionų lygos nugalėtoja. Tai pats kiečiausias titulas Europoje. Kas įvyko paskui? Komanda išsiskaidė?

– Kadangi „Porto“ nėra tarp turtingiausių klubų, surenkančių pačius stipriausius žaidėjus, jų politika kiek kitokia ir jie po tokio sėkmingo sezono išpardavė komandą. Daug žaidėjų ir treneris išėjo. Jų strategija – ieškoti žaidėjų, su kuriais galima pasiekti rezultatą, bet ne pasaulinio lygio žvaigždžių. Taigi jie ieško potencialą turinčių, bet nelabai žinomų ir brangių žaidėjų.

Bet, pasiekus rezultatų, jų kaina išauga 10–15 kartų. Tai savotiškas verslas. Todėl jie išpardavė žaidėjus, uždirbo daug pinigų, kuriuos investavo į tokius pačius perspektyvius žaidėjus iš Meksikos, Urugvajaus, Paragvajaus. Mūsų žaidėjai išvažiavo į „FC Barceloną“, Londono „Chelsea“ ir komanda susilpnėjo.

– Jūs likote ar keliavote kitur?

– Ir aš iškeliavau – svajojau pagyventi prie gražiausios Europos jūros. Turėjau pereiti į „FC Monaco“, bet neišėjo. Perėjau į „OGC Nice“ – tai buvo viena didžiausių klaidų gyvenime, jei turėčiau galimybę atsukti laiką, šio žingsnio nebūčiau žengęs.

– Kodėl?

– Tai buvo žingsnis atgal, aš neįvertinau aplinkybių. Gal man sunku buvo suprasti, kad įmanomas toks skirtumas tarp klubų, užtektinai nepasidomėjau klubu, į kurį ruošiausi pereiti. O jis išgyveno ne pačius geriausius laikus. Palyginti su „Porto“, buvo labai didelis skirtumas.

Ir sėkmės tais metais pritrūko – aš gavau traumą, bet, kadangi buvau brangus žaidėjas, turėjau žaisti, nors negalėjau to daryti visomis jėgomis. Ketvirtame ture gavau rimtą peties traumą, o žaisti puse jėgos tokiame stipriame čempionate nėra gerai. Gaila, bet patirtis vis tiek vertinga, jei nebūčiau per tai praėjęs, net nesuprasčiau, kad taip gali būti.

– Kažko išmokote?

– Taip, karti patirtis daugiau išmoko nei gera. Nesakau, kad per tuos metus „Porto“ aptingau, bet pripratome prie sėkmės, geros organizacijos, kur viskas paduota. O kai pereini į klubą, kur pats turi rūpintis rungtynių uniforma... Vieną kartą pamiršau apsaugas ir dar kažką, nes buvau atpratęs. Tai vertinga patirtis.

– Esate pripratęs prie didžiausių Europos stadionų, o Lietuvoje situacija sudėtinga. Ar jums šios temos skausmingos?

– Labai skausmingos, senos ir jau iškalbėtos. Kaskart, kai manęs paklausia apie stadionus, atsiveria žaizdelė, bet žmogus pripranta. Nors tą patį atsakinėti ir nuobodu. Bet tikiu, kad ateis laikas ir bus padaryta tai, apie ką visi kalbame ir svajojame gal 27 metus. Nebebūsime tie vieninteliai atsilikę, nuskriaustieji, iš kurių kitų šalių korespondentai rengs anekdotinius reportažus. UEFA finalas parodė, kokius stadionus gali pastatyti net tos šalys, kur nėra didžiojo futbolo. Velsas juk irgi nėra labai didelė šalis.

– Velsas neblogai žaidė praėjusiame Europos čempionate.

– Žaidė neblogai, nes turi ir sąlygas, ir stadionus, o šalia – Anglija. Bet yra šalių, kurios niekados nedalyvavo Europos čempionatuose ir joms jais net nekvepia, bet jos turi stadioną, į kurį nebūtų gėda atsivežti svečių komandą. Mums reikia paprasto stadiono, kuriame tilptų 15–20 tūkst. žmonių. Jis galėtų būti daugiafunkcis, nebūtinai tik futbolui.

– Kaip yra su lietuvišku futbolu? Ką daryti, kad padėtis gerėtų?

– Mes esame krepšinio šalis, turime jam sąlygas, net mažuose miesteliuose yra puikiausios šiuolaikinės arenos, į kurias ne gėda atsivežti bet kokią Europos komandą. Mes nebuvome garsi futbolo šalis, bet ir neturime teisės ja būti, nes net neturime paprastų bazinių sąlygų. Tarkim, visame mieste tėra vienas dengtas maniežas, tad žiemą visi to miesto vaikai, kad ir kur gyvena, turi važiuoti į tą vieną vietą.

Ar mes turime teisę turėti kažką nieko nepadarę? Juk Islandija per ekonominio nuopuolio metus pastatė gal 11 dengtų maniežų. Visi vaikai žaidžia futbolą ar renkasi kitą sportą. Jie pasiekė rezultatų, nes investavo, sukūrė strategiją, apmokė trenerius, dirbo. O mes nieko nedarome. Jau nekalbu apie stadionus, žolės aikštes. Vilniuje turbūt nėra tinkamos aikštės su žole, kur žaidžiamas tikras futbolas. Vaikai pradeda ant sintetinės dangos ir žolės nemato.

Jei jauniai kažką ir laimėtų, šalys, kurios daug investuoja, turi struktūras, sakytų – nieko nepadarė ir laimėjo, tokių stebuklų nebūna. Dėl to turime susimąstyti, turi būti strateginis planas, reikia vaikams suteikti sąlygas. Tai būtina vien dėl sveikatos: jei vaikai neturės sąlygų sportuoti, anksčiau ar vėliau ims vaikščioti pas medikus. Investicijos į sportą taupo pinigus – vėliau jų nereikia leisti gydymui. Bet mes žiūrime atvirkščiai, nieko nedarome.