J. McNamara neseniai lankėsi Kaune, stebėjo „Be1“ akademijos darbą, bendravo su šios talentų kalvės vadovais ir treneriais.

Per savo karjerą Lietuvoje škotas viešėjo ne kartą. Kai kurie apsilankymai jam paliko toli gražu ne pačius geriausius prisiminimus. Kaip kad prieš du dešimtmečius su Škotijos rinktine Kaune patirtas apmaudus pralaimėjimas lietuviams po, švelniai tariant, abejotino 11 m baudinio.

Trenerio, o dabar ir agento veikla užsiimantis 51 metų J. McNamara laikomas vienu ryškiausių „Celtic“ bendruomenės simboliu. Jo tėvas Johnas McNamara buvo žinomas Škotijos lygos gynėjas, daugiau nei dešimtmetį atstovavęs „Celtic“ ir Edinburgo „Hibernian“ klubams.

Tėvo pėdomis pasukęs Jackie Glazgo žaliųjų stovykloje praleido visą dešimtmetį. Per tą laiką krašto gynėjas net dešimtį kartų kėlė į viršų svarbiausius Škotijos futbolo trofėjus – šalies čempionato auksą, Škotijos ir „Premier“ lygos taures. Universalumu garsėjęs J. McNamara Škotijos futbolininkų asociacijos buvo ne sykį rinktas geriausiu metų žaidėju – ir visus kartus vis skirtingų pozicijų.

33-ejose rungtynėse Jackie vilkėjo Škotijos rinktinės marškinėliais. Tarp jų – ir 1998 m. pasaulio čempionate Prancūzijoje.

Varžovai: J. McNamaros (dešinėje) akistata su Nyderlandų futbolo žvaigžde P. Kluivertu. / „Scanpix“ nuotr.

– Koks jūsų vizito Lietuvoje tikslas? – pradėjome pokalbį su garbingu „Be1“ akademijos svečiu.

– Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje lankiausi ne kartą. Reguliariai stebiu „Be1“ akademijos darbą, jos perspektyviausius auklėtinius, aptariu jų planus su akademijos vadovais. Konsultuoju akademijos savininkus dėl jų talentų karjeros vystymo.

– Papasakokite plačiau apie bendradarbiavimą su „Be1“ akademija. Kaip užsimezgė jūsų ryšys?

– Su akademijos savininku Andriumi Markevičiumi susipažinome prieš kelerius metus. Pabendravę abu priėjome išvadą, kad galime būti vieni kitiems naudingi. Ugdant jaunus futbolininkus labai svarbu išmanyti tarptautinę žaidėjų rinką. Jaunimui iš Europos šalių yra sudėtinga tiesiogiai praverti duris į didžiąsias futbolo rinkas, pavyzdžiui, tokias kaip Didžiosios Britanijos, ypač po šios pasitraukimo iš ES. Tačiau tai nereiškia, kad neturime stebėti europinės rinkos, tarp jų ir Lietuvos. Manau, laiku aptikdami talentus, drauge padėdami jiems tinkamai treniruotis ir tobulėti, galime užsiauginti labai aukšto lygio žaidėjų.

– Ar Lietuvoje matėte potencialių europinio lygio talentų?

– Žinoma! Perspektyvūs lietuviai – pagrindinė priežastis, kodėl čia nuolat lankausi. Stebiu jų progresą, kaip jie įsilieja į vyrų futbolą, kaip atrodo prieš savo bendraamžius. Pagal tai vertinu jų tarptautines perspektyvas. Lietuviai turi panašumų su Škotijos futbolininkais. Jie gerai pasirengę fiziškai, demonstruoja tinkamą darbo etiką, taktinį išmanymą.

Barjeras: J. McNamaros gynybos kietumą yra patyręs ir legendinis vokietis M. Ballackas (raudonos spalvos apranga). / „Scanpix“ nuotr.

– Lietuva negarsėja įspūdingomis futbolo tradicijomis ar supertalentais. Ar dėl to nėra gerokai sunkiau sudominti pajėgių lygų klubus žaidėjais iš mūsų šalies?

– Škotijoje ilgą laiką taip pat susidurdavome su panašiomis problemomis. Neturėjome didelės mūsų jaunimo paklausos užsienyje. Tačiau, susitvarkius ugdymo sistemą, mūsų jaunuoliai pasiekė konkurencingą lygį ir tapo geidžiami Anglijoje ir kitur. Viskas priklauso nuo akademijų, klubų darbo kokybės ir pačių žaidėjų užsidegimo. Lietuviams noro tikrai netrūksta, treniruočių sistema taip pat tobulėja. Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad vaikinams, kurie užauga rungtyniaudami pustuščiuose stadionuose Lietuvoje, reikia nemažai laiko adaptuotis ne tik prie kur kas aukštesnio žaidimo lygio ir intensyvumo, bet ir psichologiškai priprasti prie spaudimo, kurį patiria žaidėjai Škotijoje ar kitose futbolo šalyse, kur vietos lygos rungtynes stebi dešimtys tūkstančių sirgalių.

– Per savo spalvingą žaidėjo karjerą daugiausia laiko praleidote Škotijos „Premier“ lygoje. Joje vienu metu buvo labai gausus lietuvių būrys. Kuriuos jų įsiminėte gerąja, o gal ir blogąja prasme?

– Ne kartą žaidžiau prieš Edinburgo „Hearts“, kuriai atstovavo nemažai lietuvių, ir vėliau vis pažiūrėdavau jų žaidimą. Deividas Česnauskis, Andrius Velička, buvęs jų kapitonas Marius Žaliūkas… Geri kvalifikuoti žaidėjai, pasižymėję kovotojų charakteriu. Su Edgaru Jankausku susidūriau Europos taurių varžybose, kai jis vilkėjo „Porto“ marškinėlius. Įsiminė ir Andrius Skerla. Jis puikiai žaidė klube „Dunfermline Athletic“, kuriame pradėjau savo profesionalo karjerą. Iš „Athletic“ mane už 600 tūkst. svarų nupirko „Celtic“ klubas. Tuo metu (1995 m. – aut. past.) tai buvo solidi suma. A. Skerla ten atėjo gerokai vėliau, bet aš nuolat stebėjau savo pirmojo klubo rungtynes ir įsidėmėjau tą tvirtą gynėją iš Lietuvos. Blogosios patirtys? 2003-iaisiais Kaune su Škotijos rinktine 0:1 pralaimėjome Europos čempionato atrankos rungtynes, o aš užsidirbau lemtingą 11 m baudinį, nors jūsų žaidėjas (Darius Maciulevičius – aut. past.) nugriuvo baudos aikštelėje suvaidinęs pražangą (juokiasi).

Perspektyvūs žaidėjai – pagrindinė priežastis, kodėl nuolat lankausi Lietuvoje.

– FBK „Kaunas“ kažkada sensacingai išmetė „Glasgow Rangers“ iš Čempionų lygos kvalifikacijos etapo. Tai buvo viena didžiausių sensacijų Lietuvos futbolo istorijoje. Ar įsidėmėjote tą įvykį?

– Po tos pergalės „Kaunas“ tapo mano mėgstamiausia komanda Lietuvoje. Mes, „Celtic“ nariai, labai nemėgome „Rangers“, todėl jų priešininkai buvo mūsų draugai. Beje, daug „Kauno“ atstovų rungtyniavo Edinburgo „Hearts“, kurį valdė keistasis verslininkas iš Lietuvos (Vladimiras Romanovas – aut. past). Pamenu, kad jis buvo ryškus personažas Škotijos futbole.

– Daug pasiekėte kaip futbolininkas, bet, be visų kitų trofėjų, buvote įvertintas ir suteikant jums „Celtic“ kapitono pareigas. Ką jums tai reiškė?

– „Celtic“ klubas turi apie 5 mln. sirgalių visame pasaulyje. Įsivaizduokite, ką jaučia tokios komandos kapitonas. Turėjau galvoti ne tik kaip žaidžiu aikštėje, bet ir kaip elgiuosi už jos ribų, ką kalbu viešai. Man tai buvo didelė atsakomybė ir garbė, kuri suteikiama retam futbolininkui.

– Tais laikais „Celtic“ klubas ne tik pagal istoriją, bet ir pajėgumą priklausė Europos futbolo elitui. Su kokiomis garsenybėmis jums teko žaisti?

– Didžiausias mūsų talentas neabejotinai buvo švedas Henrikas Larssonas. Jis į Glazgą atvyko iš Roterdamo „Feyenoord“ būdamas 26-erių. Niekas iš jo nesitikėjo tokio milžiniško progreso, kokį puolėjas padarė Škotijoje. Per septynerius metus švedas tapo turbūt geriausiu visų laikų „Celtic“ žaidėju ir jau kaip pasaulinė žvaigždė persikėlė į „Barceloną“.

– Ar dabar „Celtic“ klubas yra toli nuo tų laikų lygio?

– Žinant, kad mūsų klubas žaidžia Čempionų lygos pagrindiniame etape, jis vis dar priklauso elito ratui. Tačiau konkurencija šiais laikais smarkiai išaugo, kai kurių klubų biudžetai tapo tiesiog kosminiai, jie gauna milžiniškas sumas iš savo šalių lygų už TV transliacijas, reklamą, todėl škotams labai sunku konkuruoti. Jei „Celtic“ žaistų Anglijos čempionate, būtų viena pajėgiausių komandų. Žaisdami su elitiniais varžovais mes gautume dideles pajamas už bilietus, nes stadione nuolat būtų per 50 tūkst. sirgalių. Be to, būtų didelis atributikos pardavimas, o svarbiausia – gautume milijonines išmokas iš lygos už TV teisių pardavimą. Pridėkite dar ir galingus rėmėjus, kuriems būtų įdomiau matyti mūsų konkurenciją su Anglijos futbolo elitu. Surinkdami kur kas didesnį biudžetą, mes galėtume konkuruoti dėl pačių brangiausių žaidėjų Europos rinkoje.

– Jei H. Larssonas – geriausias futbolininkas, su kuriuo žaidėte, tai kas būtų geriausias iš jūsų varžovų? Galbūt Anglijos rinktinės ir „Glasgow Rangers“ klubo legenda Paulas Gascoign’as?

– O, taip! Gazza buvo pabučiuotas Dievo. Absoliutus talentas. Tai, ką jis kūrė aikštėje ir kaip tai darė… Gaila, kad Paulas turėjo bėdų už aikštės ribų. Tuo jis panašus į Diego Maradoną, George’ą Bestą ir kitus genijus. Mes dažnai net neįsivaizduojame, kokį išbandymą šlove ir pinigais jiems teko atlaikyti. Manau, vienintelė vieta, kur jie jausdavosi iš tiesų laimingi, buvo futbolo veja. Kai karjera baigėsi, futbolo nebeliko ir jie susidūrė su didžiuliais gyvenimo iššūkiais.

Bendražygiai: „Celtic“ komandoje J. McNamara žaidė kartu su H. Larssonu (dešinėje). / „Scanpix“ nuotr.

– Papasakokite plačiau apie savąją trenerio karjerą.

– Treniruoti pradėjau dar 2011-aisiais, žaisdamas „Patrick Thistle“ klube. Vėliau – kvietimas iš Škotijos „Premier“ lygos „Dundee United“ ekipos. Joje teko prisidėti prie jaunųjų talentų atskleidimo. Vienas jų buvo tuo metu devyniolikmetis Andy Robertsonas, kaip tik debiutavęs Škotijos aukščiausiojoje lygoje. Po metų klubas jį pardavė į Angliją, kur jis vėliau pravėrė „Liverpool“ klubo duris. Per porą metų „Dundee United“ klube man pavyko padirbėti su keliais tokiais įspūdingais talentais. Bėda, kad netekus lyderių mūsų klubui būdavo sunku likti konkurencingam lygoje. Vis dėlto kelerius metus paeiliui pasiekėme Škotijos taurės ir Škotijos lygos taurės finalus. 2015-aisiais sulaukiau pasiūlymo iš Anglijos, kur treniravau antros lygos „York City“ ekipą, o vėliau dar porą sezonų ten dirbau klubo vadovu.

– Ką veikiate dabar?

– Esu futbolo agentūros bendraturtis, stebiu jaunus žaidėjus, konsultuoju dėl jų karjeros pasirinkimų. Ši veikla mane atvedė ir į Lietuvą, kur užsimezgė draugiški ryšiai su „Be1“ savininku. Man patinka profesionalus ir šiuolaikiškas šios akademijos požiūris į jaunimo ugdymą, laipsnišką tobulėjimą. Ne veltui jų auklėtiniai pateko į žinomų Europos klubų akademijas, o kai kurie ten jau skinasi kelius ir į vyrų futbolą.