– Pone Urbanavičiau, ką norite pakeisti ir ką padarėte?

E. Urbanavičius: – Tikslas – kad lėšos, kurias valdo Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), būtų naudojamos atsakingai ir būtų aišku, kas yra atsakingas už sportininkų rengimą. Anksčiau to aiškumo nebuvo. Išanalizavus detalią LOSC ataskaitą, įvertinome institucijų, kurios anksčiau buvo pasisakiusios dėl LOSC veiklos neefektyvumo, pastabas. Atsiklausėme federacijų, kurių sportininkai yra LOSC, ar visi teisingai suprantame, kad už sportininkų, trenerių, teisėjų rengimą yra atskaitingos sporto šakų federacijos. Visi susitarėme, kad taip. Taip pat klausėme, ar visi suprantame, kad parengti sportininką be jo ir trenerio finansavimo yra praktiškai neįmanoma, jei norime reikalauti iš sportininko gerų rezultatų. Visi taip pat sutiko. 

– Bet juk tai yra akivaizdūs dalykai?

E. Urbanavičius: – Nežinau, galbūt kam nors atrodo kitaip. Paaiškinsiu, kodėl to klausėme. Iki šiol visi sportininkai, rengiami LOSC, neturėjo reikiamo finansavimo. Dabar nutarta 60 geriausių šalies sportininkų skirti iš viso 1 mln. 200 tūkst. eurų. Pabrėšiu, kad šie pinigai skiriami tik sportininkams. Treneriams, personalui, sportininkų stipendijoms skiriami atskiri pinigai.

– Pone Petrukanecai, ką jūs manote apie naująją tvarką? Jei finansuojame tik 60 sportininkų, ką veiks kiti? Nuogąstaujate?

R. Petrukanecas: – Taip. Baidarių ir kanojų federacija buvo patenkinta finansavimu, kuris buvo skirtas aukščiausio lygio irkluotojams. Kai ruošėsi olimpinėms žaidynėms, jie gavo 100 procentų finansavimą, gerai pasiruošė ir pasiekė gerų rezultatų. Čia lyg ir viskas gerai, tačiau mus labiausiai gąsdina pamaina – antra rinktinė, kuriai pinigai ateis iš kitur. Mes bijome, kad gali būti kažkas nesuderinta. Aš kol kas nežinau, iš kur gausime finansavimą pamainai ruošti.

– Šiandien vienas žmogus iš sporto pasaulio sakė: jei nefinansuosime mailiaus, didelės žuvys tikrai neužaugs. Dėl to labiausiai nuogąstaujate? Juk finansuojant tik 60 sportininkų, pamainos nebus? 

R. Petrukanecas: – Taip. Mūsų visi sportininkai treniruojasi kartu su rinktine, tai mums leisdavo sutaupyti pinigų treneriams, kineziterapeutams.

– Kitaip tariant, gaunate pinigų ir aukščiausio lygio sportininkams, šiek tiek mažiau – žemesnio lygio, juos sudedate ir tada užtenka pinigų geram kineziterapeutui, masažuotojui. Pone Raslanai, ką jūs manote? 

A. Raslanas: – Kalbame ne tik apie finansavimo, bet ir apie sporto sistemos pokyčius. Sistema buvo kuriama ilgai, ji neatsirado iš kažkur, ir aš dabar negaliu pasakyti, kad nebuvo to ar ano. Daugelis dalykų buvo. Kūno kultūros ir sporto departamentas turi dirbti programiniu principu, viskas turi būti aiškiai parašyta programose. Pagal naująją tvarką imamas tik „viršus“ – treneris turi vieną sportininką, o visi kiti yra kažkur. Kas juos finansuos? Sporto federacijos nepajėgios to užtikrinti. Tam ir buvo sukurtas LOSC su jame dirbančiais vadybininkais, masažuotojais ir t. t.

Federacijų uždavinys – užtikrinti varžybų sistemą. Edis Urbanavičius deklaruoja, kad su federacijomis susitarė. Mes teikėme nemažai siūlymų, daug diskutavome, bendrą kalbą randame, tačiau priimant sprendimus federacijos lieka šone. Dabar ketinama finansuoti 60 geriausių sportininkų, tačiau 20 proc. iki olimpinių žaidynių atkris. Kuo buvo bloga ankstesnė sistema? Ją reikėjo tobulinti, optimizuoti. Nepamirškime, kad sportininką varžyboms ruošia ne struktūros, o treneris.

– Pone Urbanavičiau, jūs visus mokesčių mokėtojų pinigus skirsite tik elitiniams sportininkams, o kas jau šiemet finansuos šiek tiek silpnesnius, tuos, kuriems dėl kažkokių priežasčių nepavyko prasibrauti tarp 60 geriausių? 

E. Urbanavičius: – Jų niekas ir iki šiol nefinansavo.

– Suprantu, kad finansavo bent iš dalies?

E. Urbanavičius: – Paaiškinsiu: jei sportininkui reikia 10 tūkstančių eurų per metus, jam buvo skiriama tik 1500–1700 eurų. Esu rengęs ne vieną sportininką ir žinau, kad to tikrai neužtenka. Nesakau, kad niekas nevyksta, bet gali vykti ir kitais principais. Buvo pasirinktas kitas variantas – modelis, apie kurį dabar ir diskutuojame. LOSC skirs inventorių, bazes pamainos rengimui. Jei bus numatyta sutartyje ir pasirašyta su federacija, šis centras skirs ir pagrindinių sportininkų aukščiausio lygio trenerį, kuris dirbs ir su pamaina.  

– Dalį pinigų sportininkai gauna iš Kūno kultūros ir sporto departamento, kitą didelę dalį – iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Šios dalys olimpiniais metais yra lygios, be to, sportininkai dar gauna varžyboms lėšų iš federacijų. Dabar jūs keičiate sistemą. Tautinis olimpinis komitetas iš neviešų pasisakymų leidžia suprasti, kad naujos tvarkos su juo net nederinote, nors pernai komitetas sportininkams skyrė per milijoną eurų. Kaip čia atsitiko?

E. Urbanavičius: – Tautinis olimpinis komitetas yra visuomeninė organizacija, jis tvarkosi savo programas, turi sportininkų rengimo programą, jo biudžete numatytos eilutės ir tų pačių pamainos sportininkų rengimui.

– Pone Petrukanecai, ar jus įtikina argumentai, kad kažkaip bus išspręsta pamainos sportininkų rengimo problema?

R. Petrukanecas: – Mes dabar kalbame, tačiau antspaudo nededame, galime kalbėti kiek tik norime. Buvo pasakyta, kad 60 sportininkų gaus reikiamą finansavimą. Federacijų buvo prašoma pateikti duomenis, kiek lėšų reikia atskiriems sportininkams. Viena yla jau išlindo – mūsų trenerių jau buvo paprašyta peržiūrėti ir mažinti sąmatas, nes netelpama į ribas.

– Pone Urbanavičiau, kaip jūs užtikrinsite, kad 60 sportininkų gaus tiek, kiek reikia? Juk niekada nebūna tiek, kiek reikia, yra labai brangių sporto šakų. Kaip jūs duosite visus reikalingus pinigus kad ir Gintarei Volungevičiūtei? Arba pinigus baidarininkams, jei jie nutars surengti geresnę stovyklą kitoje šalyje, kurioje jie iki šiol nebuvo, nes neturėjo pinigų? Kaip galima skirti 1,2 mln. eurų visiems 60 sportininkų net nesigilinant, kokios tai sporto šakos?

E. Urbanavičius: – 1,2 mln. – tai pinigai, kurie pasieks tik sportininkus. Taip pat kiekvienas sportininkas gaus tūkstantį eurų per mėnesį stipendijos. Jo treneris taip pat gaus maksimalias lėšas. Tai – didžiuliai pinigai. Mes palyginome šiuos pinigus su Kanados sportininko rengimo pinigais ir paaiškėjo, kad mūsų sportininkas turi 30–35 proc. didesnį biudžetą nei to paties lygio Kanados sportininkas.

– Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Tarkime, Simona Krupeckaitė, kuri tikrai pateks tarp 60 geriausių sportininkų, vyksta į kokias nors Pasaulio taurės varžybas ir jos treneris veža dar 4 perspektyvius dviratininkus, kuriems būtina važiuoti į tokio lygio varžybas, nes jie ruošis, tobulės. Kas finansuos šių sportininkų, dar ne tokių gerų kaip S. Krupeckaitė, kelionę, pasiruošimą?

E. Urbanavičius: – Šiuos sportininkus veš ne treneris, o federacija, kuri turi savo biudžetą ir rėmėjų pinigus. Federacija tikrai žino, kuris sportininkas yra perspektyvus. 

– Pone Petrukanecai, yra kelios institucijos, kurios beveik daro tą patį. Tautinis olimpinis komitetas, gaunantis pinigus iš loterijų, per mokesčių lengvatą ir panašiai, remia sportininkus. Kita institucija, Kūno kultūros ir sporto departamentas, gaunantis pinigus iš valstybės biudžeto, taip pat remia sportininkus. Ar jums, sporto žmogui, neatrodo, kad galbūt būtų geriau pažiūrėti, kuri iš šių institucijų dirba geriau ir palikti tik vieną? Nes dabar vyksta kažkoks karas tarp dviejų institucijų ir dėl to gali nukentėti sporto rezultatai. Ką manote?

R. Petrukanecas: – Sportininkai išgyvens, dar ne tokius laikus išgyvenome. Arba išvažiuos. Būtų gerai, kad abi institucijos dirbtų kryptingai ir mes žinotume, kas ką daro. Tada visi būtų ramūs ir pinigų užtektų.