Teisę dalyvauti Tokijo žaidynėse M.Knystautas pelnė šiemet kovo mėnesį Vengrijos sostinėje Budapešte įvykusiame ikiolimpinės atrankos turnyre, graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos iki 130 kg pusfinalyje privertęs kapituliuoti lenką Rafalą Krajewskį.

"Viskas pavyko, ką reikėjo padaryti – padariau. Įtampa ir atsakomybė lyg didžiulis akmuo nuo pečių nukrito", – prisiminęs kovas Budapešte kalbėjo olimpietis.

– Mantai, kaip sekasi ruoštis olimpiadai?

– Dar yra techninių trūkumų, esu susitelkęs susitvarkyti su jais. Pasiruošimas klostosi sėkmingai, nepatyriau jokių traumų, nesusirgau, tad viskas – pagal planą.

– Padidėjęs aplinkinių dėmesys trikdo ar tik dar labiau motyvuoja?

– Tikrai netrikdo. Motyvuoja, ypač kai žmonės ateina varžybų pažiūrėti, pasveikina. Nesvarbu, kokio lygio varžybos būtų, tai tiesiog parodo, kad kažkam patinka, ką darau. Anksčiau dėmesio galbūt mažiau būdavo, o dabar, atrodo, žmonėms patinka, jie palaiko. Akivaizdu, kad ne be reikalo dirbu.

– Pernykštė trauma patvirtino ne ką kita, o būtent tai, kad bent vienas sunkus susižeidimas – ir viskas, nebegalėsi tęsti to, ką pradėjai. Kaip taikstytis su tokiu negatyviu dalyku?

Jei atostogos truktų savaitę, manau, jau trečią dieną pradėčiau ieškoti fizinės veiklos.

– Tąkart buvo bene 90 proc. tikimybė, kad jei ir bus ikiolimpinė atranka, negalėsiu joje dalyvauti. Tuo pat metu galvojau: ką gi, gydausi traumą, toliau treniruojuosi, ruošiuosi, nors lauks nauji ketveri metai juodo darbo... Bandžiau save motyvuoti: juk pasveiksiu, dar galėsiu sportuoti! Minčių, kad teks viską užbaigti, pasitraukti iš sporto, iki šiol nė karto nekilo. Net ir tuomet, kai gydytojai pasakė, kad reikės operacijos.

– Kaip jūsų sportinę kasdienybę paveikė pandemija?

– Pirmas karantinas buvo ypač sudėtingas, negalėjome net treniruotis. Antras – lengvesnis, keliauti negalėjome, bet jau rengėme pratybas. Pandemija sukomplikavo pasiruošimą, be to, mano reabilitacija po operacijos – kaip tik tuo metu, tad teko į namus neštis svarmenis, sportuoti būtent taip, kad nepablogėtų fizinė būklė. Tačiau nesiskundžiu, nes ne man vienam taip buvo.

– Ar jau nagrinėjate savo būsimų varžovų olimpiadoje galimybes?

– Kasdien su treneriu žiūrime galimų konkurentų kovų vaizdo įrašus, analizuojame. Su kai kuriais oponentais jau teko susitikti varžybose, treniruočių stovyklose. Juos stebėdamas svarsčiau, kaip galėčiau realizuoti savo techniką kovoje. Tikiuosi, kad mano planas olimpiadoje bus geras, pasiteisins. Mano svorio kategorijos favoritai – 2016-ųjų olimpinis vicečempionas turkas Riza Kayaalpas, 2019-ųjų pasaulio vicečempionas kubietis Oscaras Pino, 2018-ųjų pasaulio čempionas rusas Sergejus Semionovas. Tačiau su visais įmanoma kovoti.

– Kai reikia atsiriboti nuo sporto ar kokių nors problemų, ką mieliau renkatės veikti?

– Vienareikšmiškai – į gamtą: pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu, pabūti prie ežero ar jūros. Gerų draugų kompanija taip pat pravėdina galvą.

– Vienos ar dviejų dienų pakanka atsigauti?

– Taip, bet jei atostogos truktų savaitę, manau, jau trečią dieną pradėčiau ieškoti fizinės veiklos. Vis tiek noras pasportuoti niekur nedingsta. Kartais net bėgti per treniruotes nepatinka, nenoriu, bet po trijų ar keturių dienų poilsio jau pradedu galvoti: gal reikėtų pabėgioti? Pats kūnas, atrodo, to primygtinai reikalauja.

– Dažnai girdime teiginį: Lietuva – krepšinio šalis. Pritariate ar prieštaraujate?

– Nekreipiu daug dėmesio į tai. Džiaugiuosi krepšininkų pergalėmis, palaikau juos, man tikrai patinka krepšinis. Tačiau manau, kad tie, kurie domisi sportu, žino, jog pas mus daug ir kitų puikių sportininkų. Jie turi savo gerbėjų ratą ir nemanau, kad susierzina išgirdę teiginį apie Lietuvą ir krepšinį. Tiesiog visi dirba savo darbą.

– Kokie olimpiniai rezultatai jus džiugintų?

– Manau, kad būčiau patenkintas tuo, ką padariau, net ir tuo atveju, jei patekčiau į penketuką.