– Ryti, kaip jauteisi paaiškėjus, kad iškovojai Lietuvai kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes?

– Vieno aiškaus epizodo ir supratimo net nebuvo, viskas labai išsitęsė. Atrodo, tą kelialapį užsitikrinau paskutinę dieną prieš „Paskutinio šanso“ regatos medalių lenktynes, kai jau nebegalėjau nukristi žemiau penktos pozicijos. Tačiau net ir grįžus į krantą dar buvo šiek tiek abejonių – teorinė galimybė, kad kas nors pateiks protestą dėl galutinių rezultatų ar dar kažkas nutiks. Juo labiau kad ir organizatoriai oficialiai neskelbė, kas iškovojo olimpinius kelialapius – mes, sportininkai, tai darėme pasitelkę žiniasklaidą, socialines medijas. Varžybų uždarymo ceremonija, kai gavau oficialų bilietą į olimpines žaidynes, buvo surengta po poros dienų.

– Dabar jau nekamuoja jokios abejonės?

– Yra tikrumo, kad tikrai vyksiu į Paryžių. Tačiau persikėliau į kitą etapą – ruoštis olimpiadai. Tai ir treniruočių plano sudarymas, biudžeto planavimas, įvairiausių biurokratinių patvirtinimų laukimas, kelionių, nakvynių organizavimas, inventoriaus tikrinimas, matavimas, testavimas, derinimas... Labai daug dalykų, kuriuos reikia atlikti, o laiko nedaug. Mano tikslas ne nuvažiuoti į olimpiadą paatostogauti, o pasiekti kuo geresnį rezultatą.

Sėkmė: olimpinį kelialapį Lietuvos burlentininkas iškovojo Prancūzijoje surengtoje „Paskutinio šanso“ regatoje. / „Sailing energy“ nuotr.

– Kaip klostėsi tavo pirmas olimpinis ciklas?

– Apie olimpiadą pradėjau galvoti, kai atsirado burlenčių IQFOIL klasė. Anksčiau buvo RS:X, konkurencingas galėjo jaustis buriuotojas, svėręs 65–75 kg. Aš – 2 m ūgio, pastaruosius dvylika metų svėriau per 90 kg, tad mano šansai buvo nedideli. Tačiau, išmėginęs jėgas IQFOIL varžybose, įsitikinau, kad ši klasė man visais aspektais tinkama. Be to, jau buvau susipažinęs su skirtingomis buriavimo disciplinomis – slalomu, priešvėjinėmis-pavėjinėmis distancijomis, maratonu, mokėjau buriuoti ir su vadinamuoju foilu (povandeniniu sparnu). Pirmais metais man tikrai gerai sekėsi, tarptautinėse regatose būdavau geriausiųjų penkioliktukuose. Tačiau tada dar neturėjau savo inventoriaus, tad visą žiemą iš 2020-ųjų į 2021-uosius neturėjau galimybės treniruotis. Kai, padedant Lietuvos buriuotojų sąjungai (LBS), įsigijau savo inventoriaus komplektą, grįžau prie intensyvaus treniruočių ir varžybų ciklo, tačiau rezultatai gerokai suprastėjo. Užtruko gal dvejus metus, kol pradėjau ropštis iš tos duobės. Atrodė, kad daug treniruojuosi, stengiuosi, tobulėju, bet rezultatas – tarp 25–40 vietų ir nesikeičia. Geriau sekėsi tik palankiomis sąlygomis – pučiant vidutiniam vėjui, ant ramesnio vandens. Manau, tik šiemet darbas pradėjo atsipirkti – tapau konkurencingas visokiomis sąlygomis ir rezultatai ėmė gerėti.

– Kaip tvarkeisi su stresu ir įtampa? Kas padėjo nenuleisti rankų?

– Tikėjimas, kad galiu iškovoti olimpinį kelialapį, niekada nebuvo išblėsęs. Net jei užklupdavo ta mintis, tai ją per pusę sekundės nuvydavau į šalį. Visą laiką tikėjau savo jėgomis, labiausiai turbūt savo darbu ir žinojimu, kad viskas turi atsipirkti. Sunkiais momentais padėdavo koncentracija ne į rezultatą, o platesnius dalykus – treniruočių procesą, planų ir strategijų įgyvendinimą. Sakykime, 2023-iaisiais daugelyje varžybų lydėjo jausmas, kad rezultatas nesikeičia, bet jaučiau, kad tobulėju. Žinojau, kad mano greitis konkurencingas prie daugumos sąlygų, nors bendras rezultatas to dar neatspindėdavo. Identifikuodavau problemas – ar psichologines klaidas, ar strategines, technines. Susidėliodavau planą, ką reikia tobulinti, ir tiesiog nerdavau atgal į treniruotes.

Tikėjimas, kad galiu iškovoti olimpinį kelialapį, niekada nebuvo išblėsęs.

– Ar jautei išorinį palaikymą – draugų, buriuotojų?

– Palaikymas labai džiugino, įkvėpė. Tačiau, man regis, tvirta vidinė motyvacija mūsų sporte – žymiai svarbiau. Ypač tuomet, kai diena po dienos reikia anksti ryte keltis į treniruotes, plaukti, kai vos 10 °C šilumos, lyja ir pučia 30 mazgų vėjas... Mūsų sportas – ne iš tų, kur kiekvienose varžybose po geros atkarpos prapliumpa aplodismentai. Tiek per treniruotes, tiek per varžybas – toli nuo kranto, nuo žmonių, dauguma mano treniruočių vyksta ne Lietuvoje, o užsienyje, kur esi niekam nežinomas ir neįdomus. Reikalingas itin stiprus vidinis varikliukas, kad judėtum pirmyn – aiškus žinojimas, ką nori pasiekti, kodėl tai svarbu. Būtent tai yra pagrindinė stumiamoji jėga.

– Kas tavo vidinis varikliukas?

– Pirmiausia, man labai patinka buriuoti. Tai – fantastiškas, labai kompleksiškas sportas. Yra labai daug aspektų, lemiančių rezultatą: techninis išprusimas, kaip inventorius veikia pagal fizikos dėsnius ir kaip jį parengti, bazinės hidrodinamikos žinios, medžiagų mokslas, kad suprastum, kaip anglies pluošto burlentė gali elgtis skirtingomis sąlygomis. Svarbus psichologinis, fizinis, taktinis parengtumas, meteorologijos suvokimas. Reikia ir logistikos, vadybos žinių. Kartais buriavimas vadinamas šachmatais ant vandens, o aš pridėčiau, kad IQFOIL burlente plaukiame du tris kartus greičiau nei kitos olimpinės klasės – per 55 km/val., tad visi strateginiai ir taktiniai sprendimai, kai esi ant vandens, turi būti įvykdyti per milisekundes. Be to, aš noriu tobulėti.

– Kokie artimiausi darbai tavęs laukia?

– Lietuvoje – susitikimai su Lietuvos olimpinio komiteto ir LBS vadovais, pokalbiai su rėmėjais, medicininiai tyrimai. Gegužės 20-ąją išvyksiu į Marselį ir daugiausia laiko praleisiu treniruodamasis būtent toje akvatorijoje, kurioje ir vyks olimpinės žaidynės. IQFOIL burlenčių inventorių suteikia oficialus gamintojas. Gavome po tris bures, keturis foilo (povandeninio sparno) komplektus ir keturis burių stiebus. Juos galime testuoti ir naudoti, kiek reikės, iki žaidynių, o atvykę į olimpinį kaimelį turėsime išsirinkti po vieną iš variantų, kuris mums labiausiai tinka ir patinka, jį užregistruoti. Tačiau visi inventoriaus vienetai šiek tiek skirtingi ir gali turėti didžiulę įtaką plaukimui, greičiui, rezultatui. Taip yra dėl jų gamybos proceso sąlygų.

– Ko tikiesi iš olimpiados?

– Manau, bus galimybių pakliūti į pirmą dešimtuką. Tai tikriausiai ir yra pagrindinis tikslas. Inventorius dar labiau suvienodins konkurencijos sąlygas. Svarbu, kaip klostysis treniruotės, gal bus galima išsikelti ir aukštesnius tikslus. Būtų tikrai labai smagu kovoti dėl medalio.